Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Kovo, 2019

a Simple Favor

Vaizdas
DĖMESIO!!! BUS VIENI SPOILERIAI, TAD JEI KETINATE ŽIŪRĖTI ŠĮ FILMĄ, TAI GERIAU NESKAITYKIT. Dar tokio nusivylimo filmu neatsimenu kada jutau. Nu kodėėėl? Kodėėėl? Čia kalbu apie filmo pabaigą. Nu kodėl negalėjo padaryti normalią pabaigą.. pabaigą, kur Blake Lively išsisuka. Net jei tai reikštų, jog reikia užmušti Anną Kendrick. kjahdsfhalskdfhasfhasdhfasfasfkadskaf negaliu. Blake Lively per daug graži, kad jai nepasisektų toks banalus planas. Dar be Blake šiame filme yra įdomus garso takelis. Na, man turbūt bet koks takelis prancūzų kalba būtų įdomus, tai nežinau.. Jei patiko Gone Girl, nuuuu.. net nežinau, ar rekomenduočiau šį filmą.. nebent norite pasigrožėti Blake ir jos nuostabiu balsu. Šiame filme ji tokia aukšta.. šakės.. bet labiausiai jai pavydžiu plaukų. Ar susilaižius, ar pasileidus, visada atrodo fantastiškai. O šiaip kalbant apie filmą.. nu jis toks keistas.. vietomis nepatogus. Pėdų mėtymas.. Anna tokia prikolistė, savam stiliuj.. Dar ten toks smagus epizodas buvo, kur j…

pOvasaris

Vaizdas
Visos sugriuvusios nelaimės, kurios pastarąją savaitę slėgė, pradeda išsiskirstyti.. vienus klausimus išsprendžiau, su kitais susitaikiau, o dar vienus palikau likimo valiai - bus kaip bus. O kaip bus, taip bus gerai. Nors dingęs apetitas nelabai ruošiasi sugrįžti (čia turbūt dėl dalykų, dėl kurių apsimetu, jog man į juos nusispjaut, arba kaip Svirplys rašo "praeis"), aš dėl to nesisieloju. Nešvaistau pinigų saldumynams ir kitoms nesąmonėms. Nebent tik mama pergyvena, kad "vaikelis alkanas". Nepasius. Žiūriu, pastaruoju metu tapau labai nekantri. Tiksliau nepakanti tam tikriems asmenims. Ir nesuprantu, ar čia žmonės pradėjo mane erzinti, ar čia aš pasidariau tokia irzli. Įtariu, kad tai antras variantas, bet dėl to tie žmonės manęs neerzina mažiau. Arba. Mano išrankumas žmonėms išliko toks pats, tik pritrūkau praktikos būti mandagiai. Juk beveik metai kaip nedirbu. Nereikia bendrauti su daugiau ar mažiau nemėgstamais žmonėmis. Mhm.. ar dėl to tapau nuoširdesnė? Ir…

Eglė Ramoškaitė - Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta

Vaizdas
Neatsimenu, kada kitą kartą knyga taip pataikė mano nuotaikoms. Žinot, kaip tas posakis - vietoj ir laiku. Tai čia grynai. Nors knyga skirta konkrečiai paaugliams, tačiau tos pagrindinės veikėjos emocijos taip puikiai atitiko mano dabartinį bardaką. Na, bet knyga ne apie mane. Eglė Ramoškaitė gal labiau žinoma kaip Nerašyk. Ji mokė žmones rašyti. Dabar, kiek žinau, atostogauja nuo mokymų. Buvau ir aš susigundžius sudalyvauti jos mokymuose, bet dėl kažkokių priežasčių taip ir nesudalyvavau. Taigi.. Ramoškaitės padėtis tokia.. nu, sakykim, primena savotišką vaikščiojimą peilio ašmenimis. Na, žinai. Aš parašyčiau knygą, ir parašyčiau. Neturiu įpareigojančio vardo. O štai žmogus moko kitus rašyti. Tokiam autoriui keliami visai kitokie standartai. Bet turbūt man jau trūksta sveikatos. Skaičiau šią knygą visai kitaip nei visada skaitau. Perskaičiau ją per tą pačią dieną, kaip tik paėmiau skaityt. Paprastai aš taip greitai knygų neskaitau, nes man beskaitant galvoje pradeda skambėti balsų k…

Nu kapec

Vaizdas
Dolores O'Riordan mirė. Rimtai. Šį sausį. Kas nežino, Dolores buvo nuostabi "Cranberries" vokalistė. Ir tai taip neteisinga. Jai net penkiasdešimties nėra. Tiesiog girta užmigo vonioje. Nu negaliu. Čia turbūt pirmas atvejis, kai miršta man tikrai patinkantis atlikėjas, o ne šiaip koks nors girdėtas. Panašią neteisybę prisimenu tik su atlikėja Christina Grimmie. Jos atliekamų dainų žinojau vos kelias, tačiau tai buvo siaubinga neteisybė, kai taip va užmušamas jaunas žmogus. Jos man greičiausiai labiausiai gaila dėl savo jaunystės, o štai Dolores.. nu blyn.. Pilnam buketui betrūksta, kad kokia Avril kojas užverstų. Ne nu.
Kažkaip atrodo, jog prasivėrė kažkokia tuštuma. "Cranberries" mano klausoma grupe tapo nuo pat tada, kai televizoriuje pasirodė "Zombie" klipas. Ir nors tais laikais dar buvau per maža ir per durna, kad kažką suprasčiau.. bet "Zombie" dainos neviltis taip ir prasismelkė iki mano sielos gelmių, kai net nebūtina mokėti kalbą, …

Alice Munro - Dear life (Brangus gyvenime)

Vaizdas
Dar viena perskaityta knyga, už kurią prabalsavo mEsk liaudis. Per šitas knygas nukenčia mano pagrindinis skaitomas sąrašas (šiuo metu pastrigau su „Sostų karų“ trečia knyga, ir dar dvi kitokio pobūdžio įpusėtos.. na, bet čia per tuos vertimus viską apleidau), bet nepasakyčiau, jog labai baisi padėtis su tuo skaitymu. Žodžiu, nesvarbu. Visada jutau kažkokią nepaaiškinimą meilę Kanadai. Mano vaizduotėje tai yra išpuoselėtos gamtos ir itin malonių žmonių šalis. Na, kaip gali būti nemalonūs žmonės, jei taip saugo gamtą? Kai visi svajoja nukeliauti į Ameriką, tai aš svajoju aplankyti Kanadą. Nors apie šalį žinau labai mažai, bet mano meilę ji pelnė jau vien dėl Lucy Maud Montgomery knygos „Anė iš Žaliastogių“ ir Avril Lavigne :D Tai va. Alice Munro net gavus Nobelio literatūros premiją už savo kurtus apsakymus. Čia tai man buvo didžiausias feilas. Aš retai kada pasidomiu knyga ar skaitau jos nugarėlę iki skaitymo, kad neprisikurčiau jokių kažkokių pašalinių minčių, kad nesitikėčiau kažko, o…

Kaip aš čia sugebėjau apie Flyleaf neparašyt..

Vaizdas

Drrr... drrrr.. drrr..

Vaizdas
Kartais gailiuosi, kad nerūkau. Vakar supratau, kad vis tik kažkiek myliu savo močiutę. Mūsų su ja santykiai visada buvo labiau iš reikalo nei iš giminiškų paskatų. Žinot, kai būna atvarai pas močiutę, o ji ten puola iškelt puotą, kad tik tave prišertų ir pan., tai čia ne tas atvejis. Aišku, buvo ir gerų momentų, negali taip visko nubraukt, ir gal net tie momentai buvo nuoširdūs. Gal močiutė tiesiog kitaip nemoka mylėt. Nors kitą savo dukrą ir anūkę tai labai myli. Bet aš jau nuo vaikystės su tuo susitaikiau ir nieko iš močiutės nereikalavau. Ir vakar buvo puiki proga pamatyti visą situaciją iš kito kampo. Daug triukšmo, daug niekų tauzijimo. Ir keisčiausia, jog nepaisant visko, aš buvau vienintelė, kuri močiutę suprato. Ir aš pamačiau jos akyse dėkingumą. Tokia šikninė diena vakar buvo, o tas akių kontaktų momentas, na, gal ir neatsvėrė visų dienos negandų, bet daug ką man pasakė. Galvoju, ar čia taip Stokholmo sindromas pasireiškia, ar rimtai kažkokie jausmai yra puoselėjami. Keist…

Šūdina diena

Vaizdas
Rimtai. Seniai jau turėjau tokią klaikią dieną. Jei vakar aš save labai mėgau, tai šiandien tiesiog negaliu pakęst. Bet viskas praeina. Viskas praeina. Rytoj jau nebeturėčiau jausti to slogaus šleikštulio per kurį net valgyt visą dieną negaliu. Vakar žiūrėjau "a Star is Born". Ten buvo momentas, kai Bredlis Gagai ranką tvarstė. Ji susitrenkė, o jis paėmė pleistro, šaldytų žirnelių ir tiesiog taip va apklijavo jai ranką. Ji tiesiog stebėjo. Neprašė jokios pagalbos, bet ir neatstūmė. O kad man taip kas nors dabar ką nors apklijuotų. Kad ir tą nelemtą pirštą, kurio vos nenusipjoviau. Turbūt pirmas kartas, kai gailiuosi, jog nemoku verkt. Jaučiu, pasijungsiu kokį "Kaip prisijaukinti drakoną", paraudosiu bent jau taip :D Viskas bus gerai.

Eilėraščiai

Vaizdas
Labai dabar save mėgstu. Tokia kažkokia pavargus, bet laiminga. Bet mėgstu save ne dėl to. Ir ne dėl pokyčių savo gyvenime, ir ne dėl kokių tai jaučiamų simpatijų. O kad pastaruoju metu atrandu vis kažką naujo. Tie atradimai labai maži ir praktiškai nereikšmingi, bet jie pasibeldžia į mano gyvenimą ir neprašomi užeina. Kas su nešvariais batais, kas mandagiai nusiaus ir susiras tapkes, o dar būna ir tokių, kurie nusispiria avalynę į kampą ir tiesiu taikymu pataiko man į dūšią. Ir kartais taip išverčia iš koto.
Aš ilgą laiką ignoravau poeziją. Aš ją ir toliau ignoruoju. Tiksliau, aš mėgaujuosi ją skaitydama, bet visiškai nesuku galvos, kas ten ir kaip veikia. Mokykloje buvau mokyta struktūralizmo, ir maniau, kad tai yra nesąmonė, o ir skrosti poezijos lavonėlius man sekėsi gana prastai. Man įtikti nesunku. Svarbu, kad rimuotųsi ir kokios nors įdomesnės stilistinės figūros būtų. Štai ir viskas, ką žinau apie eiles. Tad suprantama, kad baltąsias eiles ignoravau intensyviai. Man tai atrod…

dum dum dūūm

Vaizdas
Nepamenu, ar Dostojevskis tiesiog taip sakė, ar kažkur rašė kažką panašaus į tai: "Jei man kažkas įrodytų, jog tiesa ne Kristuje, aš geriau likčiau su Kristumi, o ne su tiesa". Šitai pirmą kartą išgirdau magistrantūroje, kurios taip ir nebaigiau. Ir, ko gero, niekada nebaigsiu. Kaip ten bebūtų, šis Dostojevskio svarstymas patogiai įsitaisė mano mintyse ir karts nuo karto išlenda pagaląst nagų. Atrodytų, koks gi dar gali būti pasirinkimas? Juk tiesa, ji yra tokia, kokia yra ir viskas. Bet žmogus toks jau padaras, kad norėdamas jis apsuks faktus taip, kaip jam patogu. Ką jau kalbėti apie tiesą, kuri net iš esmės vargu ar gali būti universali. Na, gal ir gali, bet aš čia nieko nesuprantu, o pasiskaityt tingiu, tai gal neišradinėsiu dviračio.
Tai ar tikrai yra tas pasirinkimas tarp Kristaus ir tiesos? Ar tikrai pats pasirinkimas yra tarp jų, o ne tarp laimės ir nelaimės? Primena anekdotą, kai vestuvių išvakarėse jaunajam tėvas sako: Sūnau, dabar rinkis - ar nori būti teisus, ar…

Zašibys

Vaizdas
Tik pasigyriau dėl bibliotekos, o mane išmetė iš komandos :D Na, ką dabar. Nepykstu. Jaučiu tik apmaudą. Bet va, atradau tuos puslapius, gavau progą prisiliesti prie kažko tokio gražaus. Oh, well.

Žaidimas

Vaizdas
Prisiminiau vieną smagų žaidimą – pašalink žmogų iš draugų. Seniau, iki feisbukinės eros taip žaidžiau su telefono numeriais. Kažkas pasakytų, jog "ar tau gaila? Ar tau skauda?". Neskauda. Ir negaila. Bet kažkaip jaučiu kažkokį spaudimą. Kaip ten dabar madingi visokie zero waste trendai, tai manau, jog tą galima drąsiai taikyti ir mus supantiems žmonėms. Prieš metus parašiau pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Spėkit, ar kam nors iš buvusių kolegų įdomu, kaip aš ir kas aš? Aišku, kad ne. Kaip ir man. Na, gal kelių merginų gaila, nes jos labai fainos, bet nu akivaizdu, jog už darbo ribų mūsų bendravimas pratęsimo neturi. Ir va, žiūriu į jų foto ir galvoju, jog tai mane slegia. Mane slegia tas suvokimas, jog mes vienas kito gyvenime esame niekas, tai kam dar kažkoks virtualus kontaktų palaikymas? Pašalinau vos ne pusę žmonių iš sąrašo. Tai nereiškia, jog jaučiu jiems kažką negatyvaus. Tikrai ne. Linkiu jiems visokeriopos sėkmės ir laimės, nu bet man jau nusibodo apsimetinėti, jo…

Pasigirsiu

Vaizdas
Man dabar ta stadija, kai darau bet ką, kad tik nereikėtų dirbti :D Nors jau finišo tiesioji.. darbą užbaigt galėčiau per valandą, bet nee.. aš juk mazochistė. Turiu pateisinti ši vardą. Iš kitos pusės, kai turiu darbo, turiu ir daugiau įkvėpimo bei noro kažką daryti.. jau pasidariau visą sąrašą patiekalų, kuriuos gaminsiu, kai pabaigsiu visus turimus vertimus. Bus bAisiai skanu. Taigi.. nusprendžiau pasigirti :D mano kaimo biblioteka mažais žingsneliai žengia civilizacijos link. Sukūrėm fb puslapį. Nors bibliotekininkė baisiai pergyveno, jog nebus, ką ten kelt, bet aš greitai ją atkalbėjau. Galiausiai ji susitaikė su ta mintimi, jog puslapį teks kurti. Ir ką jūs sau manote? Na, nepasakyčiau, kad jau tas puslapis būtų populiarumo viršūnėje, tačiau gavosi gana turiningas. Mes pastoviai keliam ten kokius nors įdomius faktus, kad bibliotekos turinys būtų įdomus ir ne vien mūsų gyvenvietės skaitytojams. Dar parengiau didžiulį paką citatų. Dar stengiuosi pasidalinti kokiu nors užmatytu st…

Mirti ne kažką

Dostojevskio "Idiotas" man paliko neišdildomą įspūdį. Ne tiek dėl siužeto ar tų dramų, kiek dėl mirties bausmės aspekto. Turbūt tas epizodas ir lėmė galutinį mano apsisprendimą, jog vis tik mirties bausmė yra itin baisus dalykas. Pastaruoju metu jaučiuosi gan prastai. Nežinau, ar dėl to kaltas pavasaris, bet jaučiuosi tokia.. tiksliau nesijaučiu. Nejaučiu nei noro gyventi, nei džiugesio, nei kažko veikimo. Vienas kitas dalykas pakelia nuotaiką, bet kažkaip nežinau. Vėl grįžo mintys apie visokias mirtis. Na, ne, ne savižudiškos, tikrai ne. Bet jaučiuosi tokia pavargus. Kažko vis trūksta, o ko - nesuprantu. Iki šiol pats didžiausias mano gyvenime sapnuotas košmaras, kai aš kažkur vėluoju. Nu negaliu. Toks siutas ir nervas ima. Tačiau šios nakties košmaras nubloškė visus iki tol sapnuotus ir išgyventus košmarus į šoną. Šiąnakt sapnavau, jog buvau suimta ir taip be teismo pasmerkta miriop. Eikit sau, kaip tai baisu. Aš niekada sapne neverkiu, bet nu čia tai buvo šaaakės. Sapnuo…

Lituanicon XXX: Kai griūva dangus, o žemė slysta iš po kojų

Vaizdas
Nu ką? Išaušo ta didi diena, kai po daugiau nei dešimties metų viešai pasirodė mano rašliava. Taip, taip. Daug šneku, bet nieko nedarau. Tad ypatingai noriu padėkoti savo trims mūzoms, kurias užkodavau šiame apsakyme. Be jų tikrai nebūčiau parašius šios istorijos. Ne tai, kad jos padėtų. Jos net akyse nematė to mano teksto. Ir šito nepamatys, ir ankstesnių joms skirtų panegirikų. Bet man pačiai smagu žinoti, kokios jos yra nepakartojamos, nuoširdžios ir palaikančios. Linkiu kiekvienam  kuriančiam tokių nepakartojamų mūzų, kurios patars, palaikys, o prireikus paspirs.  Taigi.. iš karto deskleimeris - norėjau parašyti tiesiog nedidelį nuotykį, jokių pretenzijų į kažkokią gilumą neturiu, tad pretenzijos dėl nuobodumo ar nuspėjamumo nepriimamos :D Bet būtų įdomu sužinoti, ar tekstas skaitėsi taip lengvai, kaip man jį rašyt :D
-- Kai griūva dangus, o žemė slysta iš po kojų..