Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Vasario, 2019

Kaip atsirenku žmones

Vaizdas
Kai nusprendžiau mesti darbą ir grįžti į kaimą, galvojau, nu bliamba, kaip čia dabar man gyvensis? Užsidarysiu siaurame žmonių rate ir vegetuosiu. Iš kitos pusės, kuo rečiau tenka patekti į kokią tai aplinką, tuo mažiau tenka bendrauti su bukais žmonėmis. Nereikia jų pakęsti vien dėl to, jog jie tavo kolegos. Ne, nepagalvokit, nėra taip, kad mano buvę kolegos yra buki, o aš viena tokia nuostabi ir protinga. Kalbu labiau apie neišvengiamybę tokio bendravimo. Pvz., yra baisiai nervuotas kolega, kuris nesibodi tų nervų išlieti ant tavęs. Ir ką tu gali padaryti? Atsakyti tuo pačiu, bet tai visiškai nepadės bendradarbiavimui, tad lieka pasielgti kaip suaugusiam ir atsakingam žmogui - nekreipti dėmesio ir toliau dirbti, nes užsišikimai dar niekam nepadėjo. O jei tas nervuotas dar ir yra tavo vadovas? Na, bet čia kraštutinumai ir esmės nesudaro. Norėjau pasidžiaugti savo naujais atrastais kolegomis. Na, kaip kolegomis.. na, iš esmės kolegomis.. Vertėjų grupėje labai susidraugavom su kai kur…

Eliza Mėnulis - Misija: Glorija

Vaizdas
Na, jau ne kartą minėjau, kad yra toks šaunus "mEgėjai skaito knygas (mEsk)" būrelis. Ir va kaip tik šią knygą parašė viena iš šios kompanijos autorių. Jau neatsimenu, kodėl pradėjau skaityti šią istoriją, bet belenkaip džiaugiuosi, jog ši knyga pateko į mano rankas. Jei atvirai, ši knyga man buvo atgaiva kita prasme. Autorė kuria romantinį nuotykių romaną. O jame tiek visko. Ir magijos, ir mokslinės fantastikos, ir Lietuvos, ir kitų planetų, ir angelų, ir demonų, ir meilės, ir neapykantos. Sakykim taip - joje buvo viskas, ką aš mėgstu tokio žanro literatūroje. Ir dar labai svarbus elementas - humoras. Rimtai. Nėra jis ten kažkoks labai subtilus, o kartais net akis badančiai grubus, bet toks vietoje ir laiku, jog skaitydama pradėdavau kikenti :D tai pirmasis lietuvių kalba parašytas kūrinys, kuris privertė mane tiek juoktis. Aišku, dabar Svirplys rašo tokį įdomų romaną, kur irgi yra juokingų vietų, bet romanas dar neparašytas, tad pirmumą suteikiu Glorijai :D Tiesa, knygoje…

Širšė - Spiečius

Vaizdas
Jei skaitymo procesą galima būtų iliustruoti kaip širdies plakimą, tai atrodytų kažkas panašaus į pastovų blaškymąsi nuo tachikardijos iki asistolijos, ir atvirkščiai. Ir net pati niekaip negalėjau suprasti, kokie būtent momentai mane kabino, o kurie žadino pagundą mesti knygą šalin. Tad ir pasakyti kažką konkretaus dėl šio kūrinio sunku. Toliau bus spoileriai, tad patys spręskit, skaityti toliau, ar ne.. o dar geriau, patys paimkite šią knygą į rankas. Ko gero, labiausiai patiko pats sukurtas pasaulis. Ir jei dar pasaulis buvo daugiau ar mažiau aiškus, man per visą knygą buvo labai sunku įsivaizduoti žmones. T.y. visi kaip ir žmonės, bet ne žmonės.. gmorgai irgi kaip žmonės, ir lyg tokie labiau kaip mes, o ne kaip spiečiaus žmonės, bet lyg ir ne.. man gal kažkaip norėtųsi, kad visažinis pasakotojas būtų gal kiek konkretesnis tam tikrais aspektais. Na, kad ir tarkim, tvėriai. Kai jie buvo paminėti pirmą kartą, galvojau, kad čia koks tai tvėrimas – amatas, o tvėriai yra to amato special…

Kas yra propaganda?

Vaizdas
Jei pasiryžote skaityti šį mano įrašą, prašau perskaityti jį iki galo. Tiesa ta, jog vienaip ar kitaip priklausau dviem kultūroms. Augau ruso ir lietuvės šeimoje. Bet mano šeima niekada nepasižymėjo kažkokiais tai požiūriais. Nei vienas iš tėvų niekada nebuvo nei kokie tikintys, nei kokie nors politiškai aktyvūs ar kokie nors patriotai nacionalistai. Manau, tai ir lėmė, jog man iš esmės nusispjauti į tokius dalykus. Kaip ir mano tėvai, aš tiesiog konformistiškai bandau išgyventi pagal gyvenimo išdėliotas taisykles. Pirmas penkias klases baigiau Rusijoje, suprantama, rusų mokykloje. Likusius mokslus jau pasibaigiau Lietuvoje. Tad manau, manyje turbūt daugiau to lietuviško santūrumo nei rusiškos dosnios dūšios, kaip ten bebūtų, aš priimu abi savo identiteto puses, nes suprantu, jog esu šių kultūrų rezultatas. Tačiau būdama periferijoje galiu sau leisti matyti neigiamus ir teigiamus abiejų kultūrų bruožus. Pvz., aš galiu drąsiai piktintis Lietuvos rusais, kurie nesivargina išmokti lietu…

Atsiliepti ar neatsiliepti?

Vaizdas
Nu, rimtai. Paaiškinkit man šitą moną - neatsiliepti nežinomam numeriui. Kodėl? Kodėl žmonės bijo atsiliepti nežinomam numeriui? Kaip užknisa, kai reikia kam nors prisiskambint, o tas bambukas dėl kažkokios paranojos nekelia ragelio. Kaip tu sužinosi, kas tau skambina, jei neatsiliepi? Ir paskui eina sau palikęs su mintimi: "Įdomu, kas čia skambino..", tai madafaka, atsiliepk, nūūūū :D Prisiminkim tuos gūdžius akmens amžiaus laikus, kai buvo naudojami tie laidiniai telefonai. Ten iš viso nežinojai, kas tau skambina. Geriausiu atveju galėdavai atskirti vietinis ar koks miestas ar pan. Bet nematei, kas skambina. Tai kaip tada atsiliepi? Spėju, šie laikai pažymėti ta paranoja, kurią nulėmė informacijos pasiekiamumas. Seniau nebuvo tokios maksimalios žinojimo priklausomybės. Seniau žinai kažką arba nežinai. Ir gyveni ramus, nes nu nepagūglinsi. O dabar visa informacija turi būti maksimaliai skaidri ir prieinama. Tai tiek..

R.I.P. G+

Vaizdas
Nors niekada nebuvau G+ fanė ar aktyvi naudotoja, tačiau noriu perspėti tą negausų žmonių būrį, kuris daugiau ar mažiau skaito mano įrašus, kad, ko gero, nebegausite pranešimų apie mano naujus įrašus. Na, ir kaip gi jūs gyvensite be mano erezijų? Jūs paskęsite pilkoje kasdienybėje.. žodžiu, kad taip nenutiktų, kviečiu prenumeruoti mano tinklaraštį. Tai padaryti galite paspaudę po tinklaraščio pavadinimu esantį mygtuką "Prenumeruoti". Nurodote savo el.paštą ir džiaugiatės mano spamu toliau :D

Greta Musteikienė - Alsuojanti tamsa

Vaizdas
Niekada nemėgau lietuvių literatūros. Ne todėl, kad ji būtų bloga. Ne. Tiesiog man ji buvo niūri ir nuobodi. Nu, patys pagalvokit, kokia linksma lietuvių literatūra, jei pats linksmiausias kūrinys, parašytas lietuvių kalba - "Dievų miškas" :D Tai va.. ilgą laiką neskaičiau lietuvių literatūros po mokyklos, kol magistre viena dėstytoja nepareiškė, jog Sabaliauskaitės "Silva Rerum" verta plačių vandenų. Susimąsčiau. Nejaugi tai tikrai toks gėris? Ir štai. Kas buvo po to, kai perskaičiau "Silva Rerum", galite pagūglinti mano tinklaraštyje. Deja, po Sabaliauskaitės kūrybos tokių didesnių atradimų iš lietuvių autorių nebesulaukiau. Dažniausiai įdomumo (o kita karta ir literatūrine) prasme kūriniai mane nuvildavo. Kai su mEgėjų skaitytojų klubu (MeSK) nusprendėm skaityti autorius mėgėjus, sausį skaičiau Gailiūno kūrybą. Jei skaitėt mano atsiliepimą, turėjote suprasti, jog sužavėta nelikau. Bet liko dar daug laiko iki termino pabaigos, tad nusprendžiau perskait…