Apie santykius.. nagi, nagi..

Vakar su sava liaudimi nukeliavome į žygį. Bet tokį rimtesnį - į Kačerginę susirinkti lobių. Suprantama, apie tai bus atskiras įrašas. Bet esmė tame, jog mums labai pasisekė, ir mus vežėsi vienas toks vaikinas, su kuriuo kažkada susipažinom internete, bet iki šiol taip ir nebuvom susitikę. Per tą laiką, kol nesusitikom, jis jau ir merginą susirado :D bet ne čia esmė. Jis noriai sutiko dalyvauti žygyje, o jo mergina negalėjo. Nu ir va. Prisikrovė jis mašiną pilną nematytų mergų ir išvežė jas į mišką. Gerai skamba, tiesa? :D
Prisimenu, kaip buvusiame darbe kolegės dalinosi įspūdžiais apie kolegą, kuris mūsų kolektyve buvo vienintelis vyras, jog jo žmonos vietoje labai nenorėtų, kad jų vyras dirbtų tokiame moteriškame kolektyve. 
Ir sėdžiu aš dabar leisgyvė, klausausi Babymetal ir mąstau.. kad kiek yra šaunių merginų ir moterų, kurios supranta, jog negalima savo antros pusės izoliuoti nuo viso pasaulio. Ir dar ta amžina frazė - vyras su moterimi negali būti draugais. Tai nežinau, pagal šią logiką aš turbūt nesu moteris :D nes su vienu vaikinu mes šauniai gaudom pokemonus, su kitu šiaip kojas pamankštinam po senamiestį, su trečiu ir kavos atsigert nevengiam, o štai naujas gyvas pažįstamas Andrius, tikiuosi, dar pagriebs mane ne į vieną žygį lobių beieškant :D ir absoliučiai niekas tame nekvepia kažkokia romantika, nėra net užuominos į tai. Visi renkamės tiesiog smagiai praleist laiką, pasišnekėt, pasijuokt ir t.t.
Pradedu galvot, jog tokios maksimaliai pavydžios poros, kur neleidžia vienos kitų po vieną, arba žiauriai nepasitiki savimi ir savo santykiais, arba tikrai patys neturi kitų interesų išskyrus seksą. Nes juk iš tikrųjų jokio skirtumo, ar tu drausi savo porai kažkur varyt, bijant, kad ana bus neištikima.. tai ką galiu pasakyt, aišku, ne iš savo patirties, bet remiantis Merfio dėsniais, jog tas, kas turi įvykti, vis tiek įvyks, ar jūs suksite dėl to galvą, ar ne. Ir nenusaugosi poros, jei ji norės būti neištikima.
Dėl šios priežasties savotiškai mane žavi poliamoriniai santykia, kai ypatingai neriboja žmogaus laisvės. Galime bandyti nubraižyti tam tikrą skalę. Griežtoji monogamija, kai nei nei vienas poroje negali turėti priešingos lyties draugų. Sakykim, tradicinė monogamija, kai poroje nėra varžoma bendravimo laisvė, tačiau negali būti jokių seksualinių ar romantinių santykių su kitu žmogumi (kartais su tos pačios lyties atstovais nesiskaito :D na, tarkim, dažnam vaikinui patinka, kaip merginos bučiuojasi, tad to neužskaito kaip neištikimybę :D). Liberali monogamija (na, aš maždaug taip įsivaizduoju), kai pora gali turėti papildomų seksualinių partnerių kartu ar atskirai, bet negalimi romantiniai santykiai, taip sakant, dvasinė neištikimybė negalima. Ir štai čia galbūt jau galėčiau paminėti poliamoriją taip, kaip aš ją įsivaizduoju, nes aš nelaikau poliamorijos daugpatyste, tad ir negaliu priskirti prie poligaminių santykių, nors daug kas taip ir vertina poliamoriją. Aš poliamoriją vertinčiau kaip maksimalios monogaminių santykių laisvės išraišką, kur analogiškas artumas, tiek kūniškas, tiek dvasinis nėra draudžiamas.
Poliamorinius santykius dažnai vaizduoja kaip žvaigždynus, kur žvaigždės jungiasi vienos su kitomis. Kartais su tomis pačiomis, kartais su skirtingomis. T.y. kiekvienas iš poros gali turėti tiek seksualinių partnerių, tiek dvasinių, bet skirtumas nuo liberalių santykių be dvasinių momentų, vis tik turi būti įsimylėjimas. Čia yra tas raktinis žodis poliamorijoje. Tu, turėdamas antrą pusę, gali įsimylėti kitą žmogų. Manau, jog būtent šis elementas, o ne seksas su kitais žmonėmis, labiausiai gąsdina tradicinių monogaminių santykių šalininkus.
Ir dar kuo žavi poliamorija, jog vienas žmogus neturi atitikti visų keliamų reikalavimų. "Lauk to vienintelio ar vienintelės", "ta tikroji, tikrasis ne už kalnų" ir t.t. Visi suprantame, jog tai yra absurdas, nes mes nesame tobuli. Visi mes turime tam tikrų trūkumų ar kažkokių pageidavimų. Bet mes negalime reikalauti iš to vienintelio žmogaus visko. Puikiai atsimenu tą momentą iš Sopranų, kurį kažkodėl tuo metu pamėgo cituoti vaikinai. Tonio paklausė, kodėl jis, mylėdamas savo žmoną, vis tiek turi meilužę, o tas atsakė, jog žmona tomis pačiomis lūpomis bučiuoja jų vaikus, tad jam nepriimtina, kad ji džiugintų jį oraliniu seksu. Nu va, kokia dilema. Šiaip prikolas čia tame, jog pats nori, bet pats sau draudžia :D juk žmonos nuomonės šiuo klausimu niekas neišreiškė.. bet manau, kampą pagavot. Ne esmė, ar tai yra oralinis seksas, krepšinio varžybos, šokių pamokos ar dar kažkas, o būtent tai, jog gali nevaržyti savo laisvės ir pildyti savo svajones su tais žmonėmis, kurie to irgi nori.
Ar tai kertasi su esminiais meilei keliamais reikalavimais ir principais? Nemanau. Man kaip tik atrodo, jog tai aukščiausioji santykių forma kalbant apie moralę. Jei kalbėsim apie etiką, tai iš viso jokių bėdų su šiuo klausimu nekylą, nes etikai jokio skirtumo, kas kiek partnerių turi, jei tik visi patenkinti. Nes juk visos tos santykių programos yra mums įskiepytos, dėl to mes vertiname subjektyviai, jog jos yra vienintelės ir nekvesionuojamos.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas