Nygano autoritetas


Neseniai perskaičiau Milgram’o knygą apie paklusnumą autoritetams. Beskaitydama šią knygą žiūrėjau septintą „the Walking Dead“ sezoną. Ten toks Nyganas visus ant ausų stato. Žiūrint iš šono, visi rėkia, o dieve, juk jis tik vienas, kodėl jo niekas nenužudo, juk tai taip paprasta. Jis tik vienas. O bet tačiau.. Hitleris irgi buvo vienas. Ir Putinas vienas. Ir Trampas tik vienas žmogus. Visi lyderiai yra tik vienas žmogus.
Esmė tame, kad mes labai puikiai sugebame paklusti. Mes esame to mokomi nuo mažens. Pirmiausia – klausome tėvų, tada visokių institucijų – darželiai, mokyklos. Dar vėliau paklūstame darbdaviams. Ir tame nėra nieko blogo. Tai yra būtinas dalykas, kad visuomenė egzistuotų tvarkoje, o ne chaose. Kuo geriau nugludinta struktūra, tuo lengviau pasiekti paklusnumą. Pvz., sutikę policininką mes labai nesiardysim, nes žinom, kad galime sulaukti nepageidaujamų pasekmių. Vaikystėje klausome tėvų, nes mes visiškai nuo jų priklausome, tad tėvams išsireikalauti paklusnumą nėra sunku. Su laiku draudimas sėdėti prie kompo pasikeičia į norą daugiau uždirbti, tad vadovui akių niekas per daug nedrasko. Tokią galimybę turi nebent tokie kaip daktaras Hausas – belenkaip geri specialistai, kurie gali sau leisti prabangą šokdinti kitus. Bet tokių yra mažai.
Prisimenu, kažkada stebėjau tokią juokingą diskusiją apie tai, kodėl žmonės nenori eiti į kariuomenę. Ypatingai jauni žmonės akcentavo, jog kariuomenė žmones sulaužo, ugdo aklą paklusnumą ir žlugdo individualumą. Kodėl man ši diskusija pasirodė juokinga? Todėl, kad individualumą ir savo nuomonę mes galime išsaugoti tik tada, kai niekas į tai nesikėsina. Jei žmogus į jus nukreips ginklą, norėdami išsaugoti gyvybę, jūs pasakysite ir padarysite bet ką. Nes toks jau tas žmogus – lankstus. Jis turi visą arsenalą savybių, kurios privers žmogų išsaugoti savo gyvybę.
Prisimenat tą momentą, kai Nyganas žlugdė Riką? Kai liepė nupjauti Karlui ranką? Prisimenat tą momentą, koks buvo jo žvilgsnis? Kai tu esi bejėgis, tau tenka tik paklusti. Nyganas puikus manipuliatorius. Gal net genialus. Kaip tik neseniai žiūrėjau įdomų video apie bandymą su šuniukais.
Buvo trys grupės šuniukų. Viena grupė buvo skatinama ir giriama kas kartą, kai pamatydavo mokslininkus, kurie atlikinėjo bandymą. Antra grupė visada buvo baudžiama, kai tik šuniukai bėgdavo pas mokslininkus. Trečia grupė buvo amžinoje nežinioje. Kartais juos bausdavo už nieką, kartais skatindavo. Galiausiai buvo nustatyta, jog būtent ta grupė, kur šuniukai buvo amžinoje nežinioje, buvo labiausiai atsidavę tiems mokslininkams, nes jie gyveno amžinoje nežinioje ir visiškoje priklausomybėje nuo mokslininkų. Taip ir Nyganas elgėsi su savo žmonėmis. Jis „numetė“ jiems taisykles. Laikaisi jų – būsi apdovanotas. Nesilaikai – bus liūdna. Ir tą nežinią sustiprina pastovus manipuliavimas taisyklėmis bei įsitvirtinimas ir žeminimas. Nors jei atvirai, manau, Nygano sistema veiktų, jei ne jo amžinai konfliktus provokuojantys pakalikai, kurie viską ir sušiko iš esmės.
Na, ir dabar įsivaizduokit. Aplinkui zombiai, maisto nėra, saugių vietų nėra, o čia yra bendruomenė. Taip, baisi bendruomenė, bet čia yra galimybė gauti maisto ir saugią pastogę. Ir tu įsitrauki į tą sistemą, priimi taisykles. Priimdamas taisykles suvoki, kokių liūdnų pasekmių gali sulaukti joms nepaklusęs. Štai ir viskas. Nyganas meistriškai demonstruoja, kad jis nenori nieko blogo, bet žmonės, nepaklusę jo taisyklėms, patys prisiprašo, nes jis paprasčiausiai negali leisti kitiems sudvejoti jo autoritetu.
Prisiminkim „Bado žaidynes“. Kodėl prasidėjo visi tie nemalonumai? Todėl, kad Katniss, kai pasiūlė Pitui nusinuodyti, ėjo prieš autoritetų nustatytas taisykles. Ir po visko prezidentas Snow nedavė jiems ramybės, nes dėl tokio elgesio buvo sudvejota jo autoritetu.
Pažiūrėkim į kitą pusę. Į mano mylimą Deksterį. Jis yra žudikas, tačiau jam puikiai sekėsi slėpti savo prigimtį, nes.. laikėsi taisyklių. Jis elgėsi taip, kaip turi elgtis doras ir paklusnus pilietis, nenorintis turėti jokių nemalonumų su autoritetais. Deksteriui teko pasitelkti maksimalų lankstumą, kad sugebėtų tiek laiko nepatekti į teisėsaugos akiratį.
Dar tobulas paklusnumo pavyzdys yra Dmitrijaus Gluchovskio „Metro 2035” dalyje. Joje, ypatingai trečios knygos pabaigoje, buvo puikiai parodytas aklas žmonių paklusnumas esamai santvarkai, nes komforto zona yra svarbiau už iliuzijoje egzistuojančią laisvę.
Kokį čia dar pavyzdį galima pateikti? Nuuu.. Deaneris iš „Sostų karų“. Susirinko didžiulę armiją dėl užsikalto „respecto“ :D O va, kaip liūdna Lanisteriams.. didelio „respecto“ neturi, kinkos dreba.. kas iš tų turtų ir karališkų titulų, kai nėra sąjungininkų? :D
Bet tobuliausias mano skaitytas kūrinys šia tema turbūt bus Harry Harrison knyga „Etikos specialistas“. Joje kaip tik ir kalbama apie paklusnumo problemą. Gali žinoti taisykles ir gyventi pagal jas, o gali ir suvokti, kaip tos taisyklės veikia, ir pasinaudoti jomis :D

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas

Japoniški kryžiažodžiai

Viaplay - oro pardavimas