Kelionė į sostinę ir pirmas šių metų darbo pokalbis..

Žodžiu, sausio vienuoliktoji buvo kupina įspūdžių ir nuotykių. Važiavau į Renkuosi mokyti (RM) atranką. Kas nežino (pasirodo, labai daug kas nežino ir nėra girdėję apie šį projektą), RM yra projektas, kur priimami jauni žmonės iki 35 metų dirbti mokytojais. Aišku, daug kas priklauso ir nuo to, ką esi baigęs, tai daugiau ar mažiau ko galėtum mokyti. Bet esmė yra pritraukti jaunus žmones į mokyklas ir kelti mokytojų prestižą. Žinoma, ir vaikams gerinti mokymosi sąlygas :D
Jau seniai stebėjau šį projektą, ir jau ne kartą buvau atsidariusi jų puslapį, kad užpildyčiau jų anketą, bet kažkaip vis sustodavau, ir numodavau ranka. Šiais (tiksliau praeitais) metais nusprendžiau, jog nieko neprarasiu, jei pamėginsiu, o ir pamėginus manau, jog įgausiu įdomios patirties ir susipažinsiu su naujais žmonėmis. O taip pat išmėginsiu save visiškai svetimoje aplinkoje.
Vilniaus "Brodvėjus" :D
Kuo man šis projektas patinka iš esmės? Todėl, kad kiek teko susidurti, į pedagoginį žmonės dažnai stoja ne pašaukimo vedini, o tiesiog todėl, kad lengva įstot. Į RM ateina žmonės jau sąmoningai suvokdami, jog nori save matyti būtent šioje veikloje, o taip pat ir manydami, kad tikrai gali suteikti tam reikalui daug. Suprantama, kad tokiems dalykams paprastai pasirašo žmonės išsaugoję savyje dalelę idealizmo, aka naivumo norint pakeisti pasaulį.
Paaiškėjo, jog į trečią turą patekti nėra taip paprasta. Aš tai tikrai maniau, kad jau bent jau į trečią etapą ima tai vos ne kiekvieną pageidavusį, bet pasirodo, kad ne. Gal trumpai nupasakosiu, kaip atrodo pirmas etapas.
Tiesiog užpildai trumpą anketą apie save ir išsilavinimą. Easy. Tada parodžius susidomėjimą patenki į antrą turą – gauni anketą. Kaip suprantu, klausimai kiekvieną kartą keičiasi. Pirma dalis yra labiau tavo paties pasakojimas apie tave, kad susidaryti įspūdį, kas tu per žmogus ir ką gali duoti, o antra dalis kūrybinė užduotis. Tikiuosi, manęs niekas nenuskalpuos, kad ją čia paviešinsiu (bent jau nieko pasirašyti nereikėjo dėl informacijos įslaptinimo :D), nors vis tiek mano blogą skaito žmonės, kuriems ši tema visai neaktuali :D Taigi, antroji kūrybinė užduotis neturi teisingo atsakymo. Jos tikslas parodyti kandidato išradingumą sprendžiant iškilusias problemas.
O problema tokia. Klasė metų gale važiuoja į ekskursiją. Viena klasės dalis nori į Klaipėdos jūrų muziejų, o kitą į Molėtus. Dar yra trečia kategorija mokinių, kurie neturi finansinių galimybių vykti vienur ar kitur. Va, tau ir užduotis. Pradžioje galvojau, kad galima pasinaudoti klasės nevieningumu ir už bausmę šimtąjį kartą eiti į Ivanausko muziejų trečiadienį, nes tada mokiniams galima ten lankytis nemokamai. Bet nu patys suprantat, ne tokį atsakymą reikia pateikti norint patekti į kitą turą :D Tad ties šia užduotimi teko galvą pasukti. Bandžiau pažįstamų klausinėt, gal tie ką nors gali pasiūlyti, bet norimo atsakymo nesulaukiau. Kadangi iš esmės problema ne tame, kur važiuot, o tai, kad yra dalis klasės, kuri neturi iš ko važiuot, vis niekaip nesisekė rasti sprendimą, kur ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Bet.
Bet, bet, bet. Prisiminiau vieną savo mokyklos mokytoją. Jos klasė kiekvieną mėnesį nešdavo po du litus klasės remontui, ir metų gale susidarydavo pakankama suma šiam reikalui, tad pagalvojau, kodėl gi nepasivogus šios minties kalbant apie kokią nors išvyką?
kaip matau, nei mergaitei, nei katinui
visai neįdomu, ką tas diedukas pasakoja :D
Ir tikrai. Jei klasėje kokie 15-20 mokinių, per mėnesį gaunasi apie 30-40 eur, jei visi mestųsi po du pinigus per mėnesį, tai per mokslų metus galima sukrapštyti tikrai nemenką sumą net ir ne vienai kelionei, jei viską darysi apgalvotai. Ir kišenės taip nedrasko, ir visi patenkinti :D Na, o jei tarkim, kelionė tik viena, tai kiekviena grupė tiesiog galėtų parengti pristatymą, kur vykti įdomiau, ir paskui visi balsuotų :D
Kaip supratau, mano pateikti atsakymai buvo tinkami, kad netrukus gavau atsakymą, jog esu pakviesta į trečią turą. Tik va su data man netiko. Bet pasirodo, tų trečių turų atrankų būna ne viena, tad aš ir sudalyvavau sausio mėnesį surengtoje atrankoje.
Mūsų buvo penki. Vienas vaikinas ir keturios merginos. Buvo itin įdomu, nes visi buvom iš skirtingų sričių. Iš esmės dominavo humanitarai, bet ir tie nesikartojo. Vaikinas norėjo dėstyti istoriją, tačiau kol kas jis galėtų dėstyti tik pilietiškumo ugdymą. Tikiuosi, kad jam pasiseks, ir pasibaigęs magistrą jis galės dėstyti ir mylimą istoriją. Egzotiškiausias dalykas mūsų būryje buvo mergina, taikanti į japonų kalbos mokytojo poziciją. Ji man pasirodė žiauriai kažkur matyta. Nu nors užmušk, niekaip negalėjau prisiminti. Nebent transcome dirbo, kuo smarkiai abejoju. Dar buvo ir ištekėjusi mergina, kuri ir vaikučių jau turėjo. Jos istorija man pasirodė labai įdomi. Mokydamasi mokykloje ji buvo rimtai pasiryžusi vykti į Afriką gelbėti pasaulio ir studijavo geografiją, bet kažkas pasikeitė, ir į Afriką ji neiškeliavo, užtat dabar užsidegė noru mokyti ikimokyklinukus. Na, ir turbūt pati mieliausia ir visus savo nuoširdumu papirkusi mergina studijavo hidro.. techniką? Nenoriu sumeluot :D Bet ji man pasirodė itin charizmatiška ir tokia paprasta, kad jei ji atsidurtų mokykloje, galėtų įvykti du dalykai, arba vaikai ją suės, arba ji pakerės jų širdis.
Ale seniausia mokykla..
Kad būtų smagiau, kol laukėme vėluojančių (kurie taip ir nepasirodė), daugiau ar mažiau susipažinom. Šiaip visi jauni tokie, ką tik iš studijų suolų, šviežutėliai tokie.. tad suprantama, jog aš buvau jau tokia biški naglesnė :D tai bandžiau vis pakalbint vieną, tai kitą, užvest kokį pokalbį apie orą.. kas iš kur.. tai kas ką nori dėstyt..
Truputį pamindžiokavom ir sulaukėm pradžios. Mus „tardė“ trys moterys. Tiksliau viena. Itin maloni moteris. Apskritai žvelgiant į jų kolektyvą supranti, kad žmonės myli savo darbą ir užima savo vietą po saule. Norėtųsi sutikti daugiau tokių žmonių.
Taigi.. pirmoji dalis.. labiau skirta susipažinti, pralaužyti ledus. Traukėm dvi kortas. Viena korta, kuri apibūdina manyje tai, ką žino apie mane visi, o kita, ko niekas nežino. Suprantama, kad ieškojau kortos su kačiuku, bet buvo tik (net!) tigras. Tai papasakojau, kokia aš senmergė su stažu, o kokia senmergė be katės :D Ir kad kačių užkalbėtoja.. tai pasijuokėm smagiai ir tiek. Aišku, pasakiau, kad nesu kokia dėl kačių išprotėjusi maniakė, kur perka rūbus su katėmis, renka statulėles ir dovanų nori kokias nors katiniškas lempas :D ne. Man patinka gyvos katės. Iš negyvų man patinka pelėdos. Nes jos panašios į kates :D Na, o antrą kortą pasirinkau su besišypsančia močiute. Ne taip seniai sugalvojau tokį kaip ir projektą pačiai sau, aprašyti savo šeimos žmonių istoriją. Ypatingai apie senelius, kurie užaugino mano mamą. Ir tos istorijos tokios stebuklingos, kad tiesiog nesuvokiama, kaip tu gali ilgėtis žmonių, kurių niekada nepažinojai. Tai nežinau, nuskambėjau gan sentimentaliai, bet lyg ir niekam tai nepasirodė kvaila :)
Kiti dalyviai irgi atskleidė savo troškimus ir baimes.. ir buvo tokie nuoširdūs ir kerintys. Manau, tikrai būtų buvę smagu su visais po visko nueit kokios kavos atsigert ir t.t. Kaip ten bebūtų tikiuosi, kad pasiseks tiems, kas labiausiai to nori.
Kita užduotis buvo trumpai prisistatyti save ir papasakoti apie savo baigtus mokslus bei lūkesčius, susijusius su RM. Iš mūsų penkių ypatingai rimtus ketinimus išreiškė dvi merginos. Manęs tarp jų nebuvo. T.y. aš bendrai pakalbėjau, jog mane šis projektas žavi, jog vis tik yra žmonių, kuriems nenusispjaut. O štai kelios merginos konkrečiai kalbėjo apie rimtus ketinimus mokytis, apie tai, kaip ketina sieti savo ateitį su dėstymu, ir kaip jos domisi visu tuo. Bent jau aš tikrai dėl nieko galvos nesukau ir dabar jos nelaužau, nes nu toks jau aš žmogus – laužysiu galvą, kai tam ateis laikas.
Tada mes gavom komandinę užduotį. Visi gavom vienodą užduotį. Būsimiems penktokams neužteks vietos. Vietų yra 24, o vaikų berods 35. Pažangiausias dvidešimtukas automatu perkeliamas į penktą klasę, ir mums reikia nuspręsti, kad dar keturi iš likusių vaikų liks šioje mokykloje, o kas ją paliks.
Vilniaus mokytojų namai, kur ir vyko pokalbis.
Gerai, kad netoli nuo stoties, nereikėjo važiuoti
viešuoju transportu.
Turėjom per dvidešimt minučių pasiruošti diskusijai individualiai, tada parengę visus argumentus turėjom pradėti susirinkimą ir nuspręsti. Pirmiausiai mes išvardinom vaikus, kad matytume, kas pas mus „lyderiauja“. Vieną tokį ramų, bet gerai besimokantį vaikiną išrinkom praktiškai vienbalsiai. Tada liko dar trys. Aš vadovavausi principu, jog iš dviejų blogybių reikia rinktis mažiausią, ir kad gangrenuojančią koją reikia nupjauti. Tad nesivadovavau principu, jog „gaila“. Tikėjausi, jog ir kiti juo nesivadovaus, tačiau mano viltys žlugo. Dauguma pradėjo pergyventi dėl vaikų išgyvenimo, patiriamo streso ir pan. Aš išrinkau potencialą turintį ketvertuką, kuris yra įvairiapusiškai aktyvus. Tai juos nurašė dėl tos priežasties, kad kitose mokyklose jie neprapuls. Kamooon.. reikia rūpintis ir savo mokyklos gerove. Nei vienas nedavėm šanso vaikui anarchistui. Aš tai dar sakiau, kad už pašalinimą jis mums langus išdaužys, mat gyvena visai šalia mokyklos :D nu ir iš esmės tie vaikų atrinkinėjimai galiausiai ir gavosi tokie perspektyvūs prieš gyvenimo nuskriaustuosius. Kažkodėl visiems labai patiko niekuo nepasižymėjusi mergaitė iš sunkios šeimos. Sako, nieko apie blogą mokymąsi neparašyta. Dabar galvoju, nu kamooon.. ji į dvidešimtuką nepapuolė, tad suprantama, kaip ji ten mokosi.. gaila, kad tada ši mintis į galvą nešovė. Visi turėjom savo objektyviai subjektyvių argumentų, nes realiai numatyti tų vaikų ateities niekas negali. Dabar galvoju, dar daugumai patiko toks nuskriaustas berniukas, kuriam sunku labai bendrauti ir pan. Tai ale paliekam jį, nes kitur jam bus šikna. Aš buvau kategoriškai prieš jį palikti, nes nu mokykla ne ta vieta, kuri sprendžia vaikų asmenines problemas, tuo turi užsiimti tėvai. Sakau, gal kaip tik kitoje mokykloje jam bus geriau. Visos mokyklos suinteresuotos, kad vaikams būtų gerai, kodėl iš karto visi galvoja, kad kitur bus blogiau? Bet mano oponentai vėlgi užginčijo, kad va, kaip tik reikia juo patikėti, ir gal penktoje klasėje jis jau atsiskleis. Šiam reikalui sugalvojau kitą argumentą (aišku, jau po laiko), kad mes jau keturis metus bandėm jam padėti atsiskleisti, dabar tegul kiti bando.
Žinau, gal aš ir ciniškai pasirodžiau, bet suprantu, kad sprendimas bet kokiu atveju nėra paprastas. Vaikus ne gailėt reikia, o ugdyti. Tikrai nemanau, kad po keturių metų jau penktoje klasėje su tais vaikais kas nors elgsis kitaip, skirs jiems daugiau dėmesio ir padės išlįsti iš santūrumo kiauto.
Bet žinote kame šuo pakastas? Nėra teisingo atsakymo. Kaip ir išgyvenimo žaidime. Visi teisūs. Visur yra tinkami argumentai, kad priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Čia jau turi lemti kiti prioritetai. Suprantu, kad žmogiškumas turi būti visur, ypač kai kalba eina apie vaikus, tačiau man neatrodo teisingas sprendimas pašalinti potencialą turinčius vaikus teigiant, jog jie neprapuls, ir pasilikti vaikus, kurių tiesiog gaila ir naiviai tikintis, jog iš jų kažkas užaugs.
Nežinau. Gal todėl, kad vaikų neturiu. Gal šiaip esu praktiškesnis žmogus. Bet nu visų Afrikos badaujančių vaikų nepamaitinsi, visų skurstančių neaprengsi. Reikia ne laikiną prieglobstį dalinti, o meškerę, kurie nori gaudyti žuvį patys.
Šiaip ne taip iškovojau vietą vienam savo nagliukui. Nors iš mano išrinktų vaikų, bendru nutarimu buvo palikti du. Kiti du buvo iš tų, kurių labiausiai gaila.
Paskui buvo pertraukėlė su gėrimais ir saldainiais, bet aš kažkodėl nieko nenorėjau. Va, kokio mineralinio tai neatsisakyčiau :D
Po pertraukos mes vedėm pamokas. Turėjom cielas septynias minutes per kurias turėjome parodyti savo potencialą kaip mokytojai. Kadangi aš ketinau dėstyti rusų kalbą, ilgai laužiau galvą, apie ką man ten pasakot. Pradžioje galvojau, kad gal apie rusų kalbos aktualumą.. ir tada supratau, kad jei aš užsivesiu, tai per septynias minutes kalbos nebaigsiu.. o juk aš ne agitavimo įgūdžius turiu parodyti, o dėstymo. Galvojau, gal iš frazeologijos ką nors papasakosiu.. nes apie kokią gramatiką pasakot tikrai nenorėjau. Tada galvojau.. gal apie virtuvę.. galiausiai nusprendžiau papasakoti apie šiuolaikinę rusų literatūrą, o pradžiai užminti mįslę. Sužaidžiau su tuo, jog neseniai buvo atostogos, visi tingi mokytis ir pan., tai užminiau porą mįslių, kurias mano dešimtokai irgi labai greitai įminė, ir man teko pradėti kalbėti apie literatūrą. Trumpai užsiminiau apie Lukjanenko ir Gluchovskį. Šiaip namie sekėsi repetuoti geriau. Nežinau, išblaškė mane tie septynių minučių rėmai. Ir vis tik jutau šiokį tokį jaudulį, nes jau seniai teko viešai kalbėti. Tai ir pasirodymas, jei atvirai, man visai nepatiko. Turiu omeny, mano. Norėjosi papasakoti turiningiau, bet gavosi kažkokia lempa. Na, bent jau pokštai pavyko. Šiaip puiki mintis buvo mus prieš tai supažindinti. Tokiu būdu mes per pamokas elgiamės natūraliau.
Viena mergina pasakojo mums apie tai, kaip reikia daryti inkilus. Likau labai nustebusi, kad kiekvienam paukštukui vis kitokį reikia, ir iš tikrųjų dydis yra svarbus. Taip pat buvo netikėta, jog geriau nedaryti jokių laiptukų pagaliukų inkile prie skylės, nes tuo naudojasi plėšrūs paukščiai. Ši pamoka man buvo įdomiausia. Tada per antrą pamoką darėm žiemišką pūgą. Paimi permatomą maišelį, nupieši ant jo ką nors gražaus, tada į maišelį įdedi smulkintą putplastį, prakerpi maišelyje skylutę šiaudeliui ir pūti pūgą :D toks paprastas užsiėmimas, bet tikrai labai smagus. Man patiko. O jau kaip turi patikt vaikams, tai tikrai įsivaizduoju :D
Trečia ėjau aš, o ketvirta buvo japonų kalbos pamoka. Išmokom pasisveikinti ir prisistatyti :D Per ketvirtą pamoką turėjom pilietinį, teko į tekstą įrašyti trūkstamus žodžius. Visai smagu buvo. Po pamokų mūsų pačių paklausė, kaip manom, kaip mes pasirodėm, ir visi kaip vienas sutikom su tuo, jog yra kur tobulėti. Situaciją įvertinom blaiviai, tad komisijai nebuvo ką pridurt. Aišku, globėjiškai mus „paglostė“ ir pasidžiaugė, kad mes tokie šaunūs :D
Ir paskutinė užduotis – 500 klausimų testas. Čia jau asmenybės testas buvo, reiks pagūglint grįžus. Atsakymai buvo tik taip arba ne, tad labai greitai apsisukau. Aš visada į tokius testus atsakinėju greitai nieko nesvarstydama. Čia aš pasitikiu savo nuojauta. Tai nežinau.. turbūt mažiau kaip per pusvalandį apsisukau, nors kiti gal tik įpusėję buvo.

Dabar įdomu, kaip mums seksis toliau. Ar kas nors pateks į kitą etapą ar ne, nes iš viso lyg ketina atrinkti 19 žmonių būsimai stovyklai, kuri vyks, jei neklystų, birželio mėnesį. Visą mėnesį vyksta intensyvūs mokymai, o rudenį jau kaip ir pradedi dirbt, jei randama tau tinkama vieta. RM šiuo klausimu šauniai pasikaustę. Mokyklos teikia paraiškas, kokių specialistų jiems trūksta. Tada RM aiškinasi su jais, jei yra mažas valandų kiekis, ar yra galimybė papildyti jį neformlaiojo ugdymo būdu. Žodžiu, nežinau, kaip ten bus, bet eisiu iki galo. Nepaims manęs, na, ką dabar. Gaila, bet nagų tikrai negraušiu. Bet jei atvirai, tai labai norėčiau, kad paimtų :)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas

Japoniški kryžiažodžiai

Viaplay - oro pardavimas