Gerai, kad taip būna retai..

Pastaruoju metu jaučiuosi kaip koks laukinis žvėris narve. Blaškausi pati nežinau ko, nerandu sau vietos, vengiu žmonių. Ne dėl to, kad jie man nepatiktų, o dėl to, kad neturiu šiuo metu jėgų būti savimi. Viskas krenta iš rankų, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Vėl pykstu ant savęs, kad nieko nedarau. Gal net ne pykstu, o nirštu. Ir taip smarkiai, kad net atrodo fiziškai jaučiu tą skausmą - rankose ir kakle. Turbūt įtampa. Bet jokiais būdais ne depresija. Nereikia čia užplaukimų ar tiesiog nuotaikos nebuvimo priskirti ligai. Kitaip nei tiems, kurie kenčia nuo depresijos, man kitą dieną jau viskas bus ok. Na, arba dar kitą dieną. 
Bet vis tiek nekenčiu, kai viskas taip susideda į vieną krūvą, o kitaip ir nebūna, atrodo, kad nu kur daugiau dėtis. Ir nekenčiu, kai taip siuntu ant savęs. Bent tiek gerai, kad vėjas pakilęs, tai gerai galvą prapučia. Kažkaip lengviau pasidaro. Kartais norisi tiesiog į viską nusispjaut. Bet tada balsai iš gelmių piktdžiugiškai kvatoja, iš serijos: "nu, nu, sėkmės, bandyk laimę į viską nusispjaut". Jie žino, kad aš nenusispjausiu, o vis tiek kvatojasi. Bjaurūs tie parazitai mano galvoje.
Nu ok. Gana čia kalbėtis su savimi. Geriau einu miegot. Saldžių sapnų.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas

Japoniški kryžiažodžiai

Viaplay - oro pardavimas