Kartus išdavystės skonis.. o gal prieskonis?

Labiausiai nemėgstu šio jausmo. Ne išdavystės, o pykčio. Iš visų jausmų pyktis man pats svetimiausias ir labiausiai nepageidaujamas. Kai supykstu, ir suprantu, kad aš pikta, pradedu siusti dar labiau. Ir tada pradedu pykti ant savęs, graužtis, kad pasidaviau tam jausmui, kad leidau jam paimti viršų, nes man tai prilygsta kapituliacijai. Ir tada bandau kaltinti kitus žmonės (aišku, ne tiesiogiai, o tik mintyse), kurie verčia mane taip jaustis, bet vis tiek suvokiu, jog tai mano problema, o ne jų.
Į nepažįstamus žmones visada žiūriu geranoriškai, suteikdama jiems progą sukurti su manimi gerus santykius. Ir kartais mano geranoriškumas atsigręžia prieš mane pačią. Kaip ir šiandien. Vienas kolega taip smarkiai mane pakišo, kad net šlykštu. Net dabar kraujas užverda visą tai rašant, bet jei nerašysiu, žinau, kad šias mintis vis gromuliosiu iki kol užmigsiu, o aš to nenoriu.
Esmė tame, kad su tuo kolega mes niekada nebuvo draugai, bet palaikėme gan neblogus, draugiškus profesionalius santykius. Realiai jau buvau pripratusi prie jo isterijos priepuolių, jei mūsų skyrius padarydavo klaidą, ir nekreipėm dėmesio, kai anas ir be muilo meilindavosi mums, kai tik prisidirbdavo. Visi mes suprantam, jog esam žmonės ir darom klaidas. Bet ne jis. Jis klysti gali, kiti ne.
Su tokiais žmonėmis darbe aš šiaip elgiuosi gan atsargiai, tad šitaip netikėtai papulti į tokią nemalonią padėtį per visus darbus, kur teko dirbti, teko pirmą kartą. Kaip ten sako? Nukautuoja ne stipriausias smūgis, o tas, kurio nepastebėjai. Karo strategijoje netikėtumo efektas yra vienas iš vertingiausių dalykų. Na, bet čia ne karas, o sušikta elektroninė parduotuvė. Ir krūva žmonių su kuriais tau reikia kasdien dirbti.
Ir kai man atsitinka kokie nemalonumai, pagalvoju, nu viskas, dabar tai jau laikykitės. Dar pažiūrėsim, kam ko labiau reikia. Bet greitai atsileidžiu. Nesu aš principingas žmogus. O gaila. Užtat gyvenu ir dirbu pagal sąžinę. Galbūt dėl šios priežasties to bendradarbio išdavystė man ir buvo tokia skaudi. Nes nu blyn, darai viską, kas nuo tavęs priklauso, o paskui dar ir kaltas lieki. O jei ko ir nepadarai, tai ne iš blogos valios, o tiesiog dėl laiko trūkumo.
Na, ir kas gi tokio įvyko, kad aš čia taip suku galvą? Nieko ypatingo. Aš neteisingai supratau kliento pateiktą informaciją, ir norėjau, kad tas darbuotojas padarytų kai ką svarbaus. Tada jis man argumentuotai paaiškino, kad aš čia išsižiojus vėpla (na, jis man taip nesakė, aš pati tą supratau, kai suvokiau, kame šuo pakastas), ir to darbo neatliks. Kadangi supratau, jog aš suklydau, pasakiau jam, kad viskas ok, jam nieko daryti nereikia, pasitarsiu su vadove, ką daryti toliau.
Šitas veiksmas vyko penktadienį. Šiandien jau trečiadienis. Abi su vadove buvome apsivertusios darbais ir neturėjom laiko užsiimti šiuo klausimu. Ir taip va netikėtai sėdžiu aš prie kompo ir gaunu laišką. Atkeliavęs laiškas buvo nuo kito bendradarbio. Laiške prikabinta visa parduotuvės vadovybė, tas kolega, kuris mane išdavė ir vienas iš mano vadovų (bet ne tiesioginis). Ir šiame prakeiktame laiške kolega skundžiasi vadovybei, kad aš liepiu padaryti tą darbelį, nors situacija yra tokia, kad jie to daryti tikrai negali. Ir štai taip jis pareiškia, kad to nedarys.
Taigi.. dėl ko aš čia supykau?
Visų pirma, mano tiesioginis vadovas prie šio laiško nebuvo prikabintas. WTF??? Tokio lygio skundas ir neprikabint mano tiesioginio vadovo?? Aš tai garantuoju, jog tai buvo sąmoningas žingsnis, kad ji negalėtų manęs apgint. Bet kokiu atveju tai yra žiauriai nekorektiška.
Visų antra, prikabino kitą vadovą, kuris yra viršesnis už mano tiesioginį vadovą. Ir kuris šių klausimų nesprendžia. Kaip galima šitaip šiurkščiai nepaisyti hierarchijos?
Visų trečia, persiųstas mano laiškas buvo tik iki tos vietos, kai aš jiems pradžioje liepiau pasidaryti tai, ką reikia, bet tolimesnis susirašinėjimas, jog šis reikalas yra atšauktas, ir kad mes spręsim, ką daryti, nebuvo įdėtas. Realiai čia pradedu įtarti, kad tas kolega, kuris mane taip pakišo, realiai pakišo ir tą kolegą, kuris parašė ant manęs skundą. Kažkaip nesinori tikėti, jog anas būtų kėlęs čia tokius kardebaletus žinodamas, kad viskas atšaukta.
Visų ketvirta, suprasčiau tą skundą, jei aš ir toliau primygtinai reikalaučiau padaryti tai, ko prašiau prieš tai.. suprasčiau, jei iš viso nebūčiau atsakiusi į jų laiškus, o jie kreipiasi ir kreipiasi, o aš ignoruočiau.. galų gale, suprasčiau, jei po kelių dienų iš manęs nesulaukę atsakymo tiesiogiai kreiptųsi į mano tiesioginį vadovą.. o juk tereikėjo paprasčiausiai parašyti ir priminti - tai ką darom? arba paskambinti.. jei jau taip dega.. jomajoooo... 
Ką aš padariau? Visų pirma nulėkiau pas vadovę ir prisidaviau. Nes nu tokie dalykai aplenkti vadovo negali. Mano nuostabai vadovė sureagavo itin ramiai ir liepė visiems papasakoti, kaip viskas buvo. Na, aš ir parašiau, kad atsiprašau, jog žiopla, mea culpa ir t.t., jog situaciją supratau neteisingai, ir kad penktadienį kalbant su tuo kolega buvo suderinta, jog nereikia daryti tai, ko prašiau, ir ką daryti toliau, sumąstysime pirmadienį, ką dėl laiko trūkumo pamiršau. Ir kad dabar darom taip ir taip.
Toliau susirašinėjimą tęsė jau tas kolega, kuris mane pakišo. Ale neutraliteto prisilaikydamas, taip atsargiai atrašydamas. Taip šlykštu pasidarė. Kai paaiškinau situaciją, visi pamatė, kad čia iš musės dramblys buvo padarytas, kad niekas net nesureagavo (niekas iš parduotuvės vadovybės taip nieko ir neparašė nei prieš mano laišką, nei po jo). Tik tas mano vadovas (mano didžiai nuostabai) įdomiai per dantį patraukė rėksnius, ir viskas tuo pasibaigė.
Ir kam to reikėjo? Kam reikėjo to konflikto? Kas ką norėjo įrodyti? Kaip žmonės nesuvokia, kad mums visiems kartu dirbti reikia? Kam čia šakotis bereikalingai? Blyn, kaip pikta..
Tai ką aš padariau? Gal nuskambės vaikiškai, bet pašalinau tą žmogų iš fb draugų. Nesu aš tokia jau fb kolektyvo vertintoja ar kažkas tokio, tačiau bet ko į draugus nepriiminėju. Bet ir veidmainių laikyti neketinu.

Komentarai

  1. Blemba, skaitydamas isivaizdavau save tokioje situacijoje...
    Ale bjauriai egocentriskas zmogus... Susidaro ispudis, kad jam norisi pakenkti kitam.
    Arba pakelti savo autoriteta kito saskaita. Situacija tam buvo palanki.

    Laikykis :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. jis labai įdomus tipas. realiai net vertas atskiro įrašo. šiaip aš tikiu aukštesniuoju teisingumu. nelinkiu jam to, bet anksčiau ar vėliau jam ta atsirūgs. o aš tai nepasiusiu, bent jau ne dėl tokių tipų. Bet ačiū tau už palaikymą :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas

Japoniški kryžiažodžiai

Viaplay - oro pardavimas