Dar šiek tiek apie pokyčius..

Tai va, jau daugiau kaip pusmetį (greitai bus ir metai) aktyviai keičiu savo gyvenimą iš pagrindų. Nors pasiekti rezultatai nėra taip lengvai pastebimi plika akimi, tikrus ir esminius pokyčius pajutau jau net pačioje pradžioje. Na, tai natūralu, kadangi kai kurie tuo metu dar ugdomi nauji įpročiai pakeitė senus, o nauji veiksmai atneša jau visai kitus rezultatus nei apskritai veiksmų nebuvimas. Bet nepradėsiu čia filosofuoti.
Bet šiek dar pakalbėsiu apie tai, ką daro pokyčiai. Pradžioje, kai kažką nori pakeisti iš esmės, labai norisi greito rezultato. Dažniausiai būtent dėl to daug kas ir pasiduoda, jog rezultatai, tikri ir esminiai, greitai nepasimato. Dėl to reikia daug dirbti su motyvacija. O ji labai slidus dalykas. Pradžioje, kai nusprendžiam kažką pakeisti savyje, mus veikia ne ta tikroji motyvacija, o tik mūsų buvusių sprendimų pasekmės:

- reikia mesti/auginti svorį, nes esu nepatrauklus/nepatraukli, todėl pradėsiu sportuot ir sveikai maitintis
- reikia baigti mokslus, nes darbo rinkoje neturiu vertės, tad pradėsiu lankyti kursus
- reikia tapti draugiškesniam/draugiškesnei, nes niekas manęs nemėgsta, todėl visiems sakysiu komplimentus
- reikia mesti gert, nes kitaip žmona/vyras/vaikai mane paliks, mane išmes iš darbo, taigi nuo šiandien nė lašo.

Įsigilinus į problemą, kuri mums neduoda gyvent, mūsų pasirinktas „sprendimas“ yra klaidingas. T.y. pasekmė nėra priežastis, bet ji sukuria motyvacijos iliuziją, kad va, nu va, dabar kaip pradėsiu sportuot, kai išgražėsiu, tai visi/visos bus mano. Ši motyvacijos iliuzija labai greitai išblėsta, kadangi manoma, jog tam užteks paprasto užsispyrimo. Tačiau jo tikrai nepakaks. Nu tu niekaip negalėsi bėgioti po 10km kiekvieną rytą prieš darbą, jei visą gyvenimą to nedarei. Aišku, nesakau, turbūt yra išimčių, bet vargu, ar skaitantis šį įrašą asmuo toks yra. O jau jį rašantis tuo labiau.
Kitas dalykas, kuo motyvacijos iliuzija pavojinga, be to, kad greitai dingsta, bet ir dėl to, kad net jei ir yra pasiekiami rezultatai, jie yra laikini. Vsio, numečiau lyšnus 10 kg, dabar galiu daryt ką noriu. Tai yra praktiškai visų žmonių problema, kurie amžinai sėdi „ant dietos“. Nežinau, kaip jums, bet labai džiaugiuosi, jog tokių žmonių savo aplinkoje turiu mažai, nes realiai tokie žmonės užknisa. Savo neveiksmingomis dietomis kankina save ir dar kitiems patarinėja. Bet jei tokie dalykai veiktų, tai nebūtų tiesiog laikina priemonė tikslui pasiekti. Todėl ir kažką veikti reikia nuspręsti ne tam, kad pasiektum laikiną rezultatą, o kad realiai pajausti to dalyko privalumus ir mėgautis tuo. Tas pats galioja ir tiems, kurie mano, jog jau gavo kokį tai laipsnį, tai jau nebeturi ko mokytis.. cha.. naivuoliai..
Atsimenu, kai kažkada seniai seniai dirbau parduotuvėje. Ji buvo nedidelė, bet su milžinišku klientų srautu, tai per dieną nusilakstydavau belenkaip. Bet dėl siaubingos mitybos buvau taip neblogai prikaupus riebalinių atsargų :D Ir buvau nusprendusi, jog reikia pradėti sportuot. Matot? Tai puikiausias motyvacijos iliuzijos pasekmių ir klaidingų išvadų pavyzdys. Ir kaip man sekėsi? Na, patys įsivaizduokit, koks gali būti sporto prasme našumas pas žmogų, kuris ant kojų nuo 4h ryto, tada 12-14 valandų laksto po parduotuvę, tamposi su tonas sveriančiais kombiais, tąsosi su pilnomis dėžėmis alaus ir kitokio alkoholio.. ir taip, man bandymas sportuoti buvo kančia. Natūralu, kad rezultato taip pat nebuvo. Ir po to karto aš labai ilgam buvau užmetus mintis apie sportą, nes vis prisimindavau tą nekokią patirtį.
Viskas pasikeitė, kai pradėjau užsiimti joga. Tada jau dirbau ofise, tad fiziškai alinantis darbas jau buvo praeityje. O kadangi esu pasyvaus laisvalaikio mėgėja, patys suprantat, judėjimo buvo nulis. Tai atsirado toks sumedėjimas, sprando skausmai. Ir joga man padėjo žengti pirmus žingsnius iki suvokimo, jog judėjimas ne vargina, o padeda atsipalaiduoti, ir apskritai žiauriai malonus dalykas.
Tada mano galvoje pradėjo atsirasti visokios mintys, ką padarius, kad į savo gyvenimą įtraukčiau daugiau judesio. Ir tada pradėjau pati sau vardinti: man patinka vaikščioti, važiuoti dviračiu. Kur vaikščiot yra, bet nėra kuo važiuoti. Tiksliau būtų, jei tik turėčiau kur laikyti. Bet va riedučiai gi daug vietos neužima.. why the hell no? Ir taip va žingsnis po žingsnio ateina rezultatai.

Genialu tai, kas paprasta.. svarbūs pasiekimai nėra vienos dienos pastangų vaisiai. Šiandien priimto sprendimo rezultatą jūs pamatysite po kelių savaičių, mėnesių ar metų. Ir dėl to tikrai nesigailėsite. Maža to, nebenorėsite grįžti prie savo senųjų įpročių ir senojo gyvenimo.

Komentarai

  1. Issikrovusi valios baterija... Jeigu visa diena dirbi nemegstama darba sukandes dantis, tai tau neuzteks nei jegu, nei ryzto kazka keisti asmeniniame gyvenime. Norint pokyciu irgi reikia aiskiai nustatyti prioritetus. T.y. nustatyti priezasti kas man trukdo keistis. Nes gali tu keistis iki pazaliavimo, bet jei kazkas tavo pastangas nupucia lyg kortu nameli... Et. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pokyčių esmė ne jėgose, ir visa ta beprasmybė su nuovargiu kuo puikiausiai gali įkvėpti pokyčiams. Bodo Schaffer teigia, kad mus skatina veikti du dalykai: aistra ir skausmas. Aistra - tai kai darai, kas tau patinka, tad čia nesigilinsiu. O skausmas, tai esmė ne jo priešingybėje, o skausmo nebuvime. T.y. jei esi ubagas, esmė ne galimybėje pirkti vilas ir keisti mašiną kas savaitę, o tame, kur tu save varžai dabar.. gyveni pigiausiame išnuomotame kampe, nes negali sau leisti buto, važinėji viešuoju transportu, nes neturi iš kur įsigyti mašiną, kavinėje renkiesi tai, kas atitinka tavo kišenę, o ne tai, ko norėtum. Jei skausmas nėra panaudojamas pokyčiams, reiškia, dar nebuvo pasiekta ta riba :D
      O dėl kitų, kurie nupučia pastangas.. tai čia nebent kalba eina apie laikinus pokyčius, nes esminiai pokyčiai nėra toks dalykas, kurį galima atimti. Tai tampa dalimi tavęs. Niekas kitas tavęs nesumenkins ar neatims dalies savęs, jei pats to neleisi. Pastangos visada atsiperka. Tik čia reikia kantrybės ir koncentracijos ties tikslu.
      Taip kad net jei ir nesiseka, tai ne priežastis mesti visas pastangas įgyvendinti pokyčius :D

      Panaikinti
    2. Tavo zodziai - tai tik viena teorija is daugelio/viena medalio puse. Skaumas ir pasiektas dugnas gali sukelti juoda apatija. O tada nuskesi su savo svajonemis net nespejes atsispirti ir ikvepti. Vieni pasieke dugna paskes beprasmybeje, kitus tai motyvuos kazka keisti, kad neisgyventi to paties dar karta(pvz., skurdo). Individualus atvejis, sakyciau. Nereikia sakyti, kad mus visus motyvuoja nesekmes. Kai kuriuos zmones tai automatiskai zlugdo. Ir nieko nepadarysi.


      Vat beprasmybe tikrai zudo. Sutinku. O prasme - veza. Bet tai slydus reikalas.
      Jei turesi jegu, bet nematysi prasmes - jokiu rezultatu nepasieksi.
      Bet jei ir neturesi jegu, bet matysi prasme - irgi jokiu rezultatu nepasieksi.
      Taip. Musu varykliu gali tapti ideja. Bet jeigu pasirinksim netinkama ideja - viskas grius.
      Ilgalaikiai pokyciai irgi gali buti tik iliuzija.
      Tarkim. Moteris sportuoja, del mylimojo.
      Po 10 metu pora issiskyre ir moteris nemato prasmes sportuoti. Ji sustoreja, saves nemyli ir t.t
      Mano nuomone, pokyciu reikale SVARBIAUSIA - teisingai sudelioti akcentai, prioritetai. Teisingai ir tvirtai sukurtas pagrindas po kojomis. Tinkama aplinka pokyciams.
      Nejaugi desi nurauta obuoli i supuvusiu vaisiu pintine. Nemanau. Is karto reikia ismesti apipuvusius vaisius. O tada jau pildyti pintine svieziais raudonskruosciais.
      Ir nereikia sakyti, kad visos pastangos atsiperka. Kam stengtis, pvz., buti toksiniu santykiu auka, saugoti seima nuo subyrejimo? Kas tokiu atveju gali atsipirkti?

      Tavo poziuris per daug isblukes nuo pozityvumo.
      Mano jaunatviskas negatyvizmas to nesupranta... :D That's all.

      "Taip kad net jei ir nesiseka, tai ne priežastis mesti visas pastangas įgyvendinti pokyčius :D"
      Nu da, da. 50 metu kazka bandai ir nemeti. Nes nu gal kazkada pasiseks. Juk as stengiuosi.

      Panaikinti
    3. čia jau susikirto du skirtingi požiūriai - reaktyvus ir proaktyvus, kai vienas kito šiuo klausimu nesupranta :D tu tiki, kad tavo pastangos priklauso nuo kitų, aš tikiu, jog tik nuo manęs :D o dėl tų 50 metų, tai gausi sprigtą už neatidumą. T.y. nereikia laukti 50 metų tam, kad pamatytum rezultatą (aišku, daug kas priklauso, kas tai per rezultatas :D), bet jei, pvz., kiti standartiškai to rezultato pasiekia maždaug po penkių metų, o tu per tuos penkis metus niekur nepajudėjai, tai pats metas susimąstyti, ką darai ne taip, ir ką daro kiti, kad jie sulaukia norimų rezultatų :D tavo pavyzdys su 50 metų tolygus kalbėjimui su siena belaukiant, jog ji tau atsakys :D nereikia laukti rezultatų, juos reikia kurti. Daryti dabar tai, kas nuspėjamu metu turi atnešti norimus rezultatus :D aš nesakau, kad mus visus motyvuoja nesėkmės, aš sakau, kad mus visus motyvuoja abu šie dalykai. Jie mus veikia vienaip ar kitaip. Bet jei tu pasiduodi nesėkmėms, jos tave žlugdo, tai žinok, čia jau ne pastangų vaisius, o to paties asmens problema, jog jis nesugeba susitvarkyti su savimi. Pastangos, neatnešančios rezultatų, tėra tik iliuzija :) ir dangstytis tokiais dalykais kaip kad "stengiuosi" neverta, nes ne tai atneša rezultatus, o veiksmas :D tiesiog pastangos yra naujų kelių paieška. Jei vienas būdas nepadeda, reiškia reikia ieškoti kito, o jei ir jis nepadeda, galų gale, sukurti naują :D taip kad gyvenimo optimizas/pesimizas rezultatams įtakos turi mažai, tiesiog tu arba darai, arba ne :D bet čia kalba eina apie darymą gerai :D

      Panaikinti
    4. Sprigto man nereikia.:D
      Tiesiog tavo irasas nera konkretus. Daug neaiskumu, lakonisku minciu.
      Tad naturalu - yra pakankamai daug laisvos erdves interpretacijoms.
      Ir jei as kazka ne taip supratau - tu paaiskini, tikslini, konkretizuoji. Kaip ir dabar.
      Nes kai kas visiskai man buvo neaisku.

      Be to, mane jau juodai uzkniso siuolaikiniam zmogui kaisiojamos banalios ir nuvalkiotos frazes: "Viskas priklauso tik nuo taves!", "Visko pasekti savo gyvenime gali pats! ", "Niekada nepasiduok!", "Tau nesiseka, nes dedi per mazai pastangu!".

      Gaunasi taip, kad zmogus is vienos iliuzijos patenka i kita. Ir taip visa gyvenima murkdosi... :)

      Zmones ir ju gyvenimai yra per daug margi, kad tokios frazes butu taikomos.

      Panaikinti
    5. Tiesa, paskaityk idomu straipsni. Galima susieti su pokyciu tema.
      http://psichika.eu/blog/kaip-valia-susijusi-su-pusryciais/ :)

      Panaikinti
  2. "tu tiki, kad tavo pastangos priklauso nuo kitų" - Nope.

    Mano pastangos priklauso nuo manes. Nes jos mano. Logiska, a-ne.
    Bet tavo ivardintas skirtumas tarp musu poziuriu yra klaidingas.

    As tikiu, kad pastangos priklauso nuo manes.
    Tu - kad pastangos priklauso TIK nuo taves(pati parasei) :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. aš gi dabar lakoniškumo ir mokausi, todėl negromuliuoju kiekvienos minties, nes kitaip įrašai bus 3-5 a4 lapų ilgio, o tai užknisa :D idėjas pateikiu bendrai, o ne konkrečiai, dėl to ir lieka daug vietos interpretacijoms :D jei mintis būtų išnarstyta po kaulelį, tai kažin, ar būtų buvusi kokia diskusija :D

      Idėjos apie tai, kad viskas priklauso nuo tavęs, populiarios yra todėl, kad sovietmečiu tokių idėjų nebuvo. Viskas priklauso nuo paskyrimo. Viskas nusprendžiama už tave. Taip, tu gali stoti mokytis kur nori, bet paskui tave nublokš tenai, kur trūks tokio dalyko specialisto :D tai čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Dabar gi, taikos metu, laisvų ribų laikais, mes turime neaprėpiamas galimybes daryti tai, apie ką mūsų tėvai nė negalvojo. Tau užtenka turėti telefoną ir prieigą prie interneto, kad taptum žvaigžde, padaryt smegenų operaciją (nebūtinai sėkminga :D) ar išmokti kokią mirusią kalbą.
      Mes turime visus įrankius siekti savo tikslų.. ir nemanai, kad nėra labai protinga nuleisti rankas vien dėl to, kad neturi nuotaikos/jėgų/noro/įrašyk savo priežastį/? Suprantu, apie ką tu kalbi. Šiuolaikinis tempas, ir visuomenės spaudimas jaunuoliui yra, ko gero, didesnis nei kada nors. Bet tai nereiškia, jog reikia pasiduoti tam dalykui :) spaudimas žmonėms visada buvo, ypač jaunimui, nes jie gi ateitis. Iš jos tikimasi visada daugiau :)
      Straipsnis apie valios ugdymą gan įdomus. Ir visiškai sutinku, kad pusryčiai turi didelę reikšmę :D bet kalbant apie valią.. man ji panaši į savanorišką kankynę. Valia reikalinga tada, kai nematai prasmės kažką daryti, ir darai dėl kažkokių priežasčių. Bet ji nereikalinga, jei tu sąmoningai suvoki savo veiksmų prasmę. Čia kaip ir su rūkymu. Jei tu nerūkysi valios pastangomis, tau bus labai sunku ir pastoviai bus sunku. Suvokus, jog rūkymas tau nereikalingas, tu nesikankinsi :D taip, kurį laiką vargsi dėl užgyvenusių įpročių trūkumo, bet ne dėl paties rūkymo.
      Tuo iliuzijos ir skiriasi nuo realių rezultatų siekimo. Tam ir reikia analizuoti situaciją, pasidaryti atitinkamas išvadas, kad neskrajoti padebesiuose :D jei tu suvoki rezultato svorį, tu visai kitaip žvelgi į rezultato siekimo procesą. Beviltiškumas ir bejėgiškumas atsiranda būtent todėl, jog nėra matomas rezultatas.
      Darbe labai dažnai su tuo susiduriu. Kolegos labai bijo skambinti piktiems klientams, nes viskas, į ką jie koncentruojasi - kad klientas rėks. Kolegos nemato skambučio tikslo ir norimo rezultato. Vienintelis rezultatas, kurio jie siekia, kad pokalbis kuo greičiau baigtųsi. Ir vienintelis tikslas šios skambučio yra tiesiog atlikti skambutį, nes vadovybė to reikalauja.
      Iš tikrųjų skambučio tikslas ne vien gyvai atsiprašyti kliento, o ir išspręsti iškilusią problemą. Dėl to aš skambindama rėkiančiam klientui (ir man tokie visai nepatinka :D) visada koncentruojuosi tik į pagrindinį tikslą - gauti iš kliento norimą problemos sprendimo būdą. Aš atsiriboju nuo visų riksmų, nuraminu klientą, pastatau jį prieš faktą, kad galima padaryti taip ir taip, ir neleidžiu jam nė pagalvoti, jog yra dar koks trečias variantas. Tada ir klientas nusiramina, nes mato, jog nuo riksmų jokių rezultatų nebus, ir greičiau suteikia man reikiamą informaciją - bam - rezultatas.
      Suprantama, kad dauguma mano kolegų jaučia beprasmybę skambindami klientams, nes taip ir yra. Ir taip yra bet kokioje veikloje. Net jei tavo pasiekti rezultatai yra niekam nematomi, tai nereiškia, kad jie yra beprasmiai. Tarkim, dirbi ir padarai daug darbo. Galbūt vadovybė to neįvertins, bet tu augi pats prieš save, tu sugebi atlikti kažkokį darbą labai gerai ar net geriau už daugumą. Ir jau tau spręsti, ką su šiais įgūdžiais daryti. Likti dirbti ten, kur tai nėra vertinama, ar ieškoti vietos, kur tai bus vertinama :D
      -->

      Panaikinti
    2. O kalbant apie pastangas.. tai natūralu, jog ką bedarytum, visada bus kliūčių, kurios trukdys siekti rezultatų. Ir tai yra sėkmės sudedamoji dalis - įveikti tas kliūtis. Lengva būti pacifistu taikos metu, visai kitas reikalas karo atveju. Taip ir bet kurioje veikloje, pagalių ratuose bus daugiau nei žalios šviesos kelyje, bet tik nuo tavo pastangų ir pasiryžimo priklauso, ar tu įveiksi tas kliūtis, ar pasuksi kitur, ar iš viso sustabdysi savo judėjimą. Kažkas iš šono gali tave motyvuoti. Ir labai sveikintinas dalykas, kai randi kažką, kas tiki tavimi. Bet labiausiai tavimi turi tikėti tu pats, nes visada bus aukų. Gali būti taip, jog nuo tavęs nusisuks net ir ištikimiausi bendražygiai. Tad tikėjimas savimi turi būti tiesiog nepajudinamas :)

      va, pailsėjau pagaliau, tai prisėdau parašyti :D

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas

Japoniški kryžiažodžiai

Viaplay - oro pardavimas