Mūsų ir tik mūsų pačių gyvenimo vingiai

Žiauriai mėgstu Beatą Tiškevič. Jau turbūt ne pirmą kartą taip sakau, bet kaskart perskaičius kokį nors jos įrašą, visada jaučiu kažkokį neaiškų įkvėpimą. Tarsi ši moteris kviestų į kovą, o tu dairaisi aplinkui „kur tos šakės ir deglai?“. Nors Beatos šauksmas yra pacifistinis, ji savo nesulaikomomis mintimis bando prisibelsti į žmonių sąmoningumą, kad tie susivoktų, jog pasaulis nėra toks siauras ir vienpusis, kur kartais žmonės slepiasi.
Kiekvieną kartą, kai perskaitau Beatos įrašą, norisi palikti adekvatų komentarą, o bet tačiau.. tai man pavyksta gal iš kokio trečio karto. Dažnai būna taip, jog pradedu rašyt, ir suprantu, kaip tai yra kvaila, ir komentaras būna ištrintas. Tada vėl bandau rašyt, bet ir vėl jis nebūna publikuojamas. Kodėl taip yra? Todėl, kad nesinori kvailais komentarais gadinti tos minties, kuri yra teigiama įraše. O kartais būna taip, jog tiesiog nėra ką ir bepridurti.
Ir štai, šį kartą Beata pasidalino vienos paauglės istorija, kuri nori veikti tą patį, ką ir Beata, bet tėvai, berods, reikalauja, kad ana stotų į mediciną.
Apie studijų pasirinkimą ir jų svarbą jau esu rašiusi šimtus kartų, ir turbūt, parašysiu dar tiek pat ar net daugiau. Bet šį kartą norėjau parašyti todėl, kad, blyn, kiek gi galima? Aš dar galiu suprasti savo kartos tėvus, kurie dar puikiai prisimena sovietmetį, kur pasirinkimo didelio nebuvo, arba eini mokytis, arba eini į kokį fabriką. Bet juk už lango XXI amžius, ir jauni žmonės turi didžiulį pasirinkimą. Jie gali mokytis, gali dirbti, gali keliauti, gali savanoriauti.
Šiai dienai visiškai nesvarbu, ką baigsi ir ar iš viso mokysies. O gal net ir atvirkščiai, išnaudoti savo potencialą dar niekada nebuvo taip lengva. Kiekvienas gali daryti tai, kas miela širdžiai, jei tik tikrai to norės. Tėvų pareiga yra užtikrinti vaikui galimybę rinktis savo kelią, bet jokiais būdais ne piršti savo norų, nes vaikai, patinka tai tėvams ar ne, yra savarankiška būtybė, kuri turi gyventi savo gyvenimą, patirti savo klaidas ir iš jų mokytis. Problema yra tada, kai vaikas iš viso nieko nenori, bet tai jau greičiausiai dėl vaiko pasitikėjimo savimi stokos, tėvų skatinimo trūkumo ir pan.
Šiuo klausimu mane žavi skandinavai. Anie po mokyklos dažniausiai eina dirbti. O tada, jei pajunta kokį tai poreikį, eina mokytis toliau. Nes nu tikrai verčiau jau „prarasti“ metus gyvenimo, nei tris ar keturis ten, kur tau juodai nepatinka. Kiek daug žmonių žinau, kurie studijavo ar tebestudijuoja tai, kas jiems nepatinka, neįdomu, arba tiesiog vien dėl to, jog stojo kad tik įstot. Realiai tokius laimingus žmones kaip aš, kurie visada žinojo, ką nori studijuoti, pažįstu vos kelis.
Sovietmečiu viskas buvo apgalvota. Ką tik tu bepabaigsi, gausi paskyrimą ir dirbsi pagal specialybę. Dabartiniu metu galima išgirsti daugybę skundų dėl to, kad gavo „popieriuką“, o naudos iš jo jokios. Taip kalba nesąmoningi žmonės, kurie nesuvokia, jog jie gyvenime yra ne tai, ką yra pabaigę ar ne, o tai, ką veikia gyvenime.
Taip, tėvai nori, kad vaikai gautų prestižinį išsilavinimą, kad materialiai būtų aprūpinti visam gyvenimui. Tačiau ar tai atneš jų vaikui laimę? Dažniausiai tokiais mitais gyvena vargšai. Tu gali vargais negalais baigti medicinos mokslus, bet tai nereiškia, jog būdamas juoda vidutinybe turėsi paklausą. Kai tuo tarpu nieko nebaigęs žmogus kuo puikiausiai gali pradėti nuosavą verslą.

Taip kad, nesivaržykite. Mokykitės tai, ką norite mokytis, ir siekite savo svajonių. Jei Beata galėjo pasiekti tai, ko pasiekė, tai kodėl negalit jūs? Galbūt sunku tuo patikėti, bet net ir pati Beata Tiškevič yra mirtingas žmogus su savo akmenimis gyvenimo kelyje, ir ji nėra protingesnė ar ypatingesnė už visus tuos, kurie nėra tokie sėkmingi. Esminis skirtumas tarp jos ir jūsų galėtų būti tik vienas – ji drįsta daryti tai, kas jai patinka.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas

Japoniški kryžiažodžiai

Viaplay - oro pardavimas