Let the Hunger Games begin!

Labai mėgstu konkurenciją. Ji man sukelia azartą ir susidomėjimą veikla. Tačiau aš mėgstu tą tokią žūtbūtinę konkurenciją, kai varžovai yra stiprūs, o ne tada, kai nugali dėl to, kad varžovai yra totalūs nevykėliai. Man patinka, kai dėl konkurencijos užverda kraujas, sugroja ambicijos, ir norisi padaryti viską maksimaliai gerai.
Štai, ne taip seniai su draugu nusprendėm pasivaržyti per Endomondo, kas greičiau įveiks 100 km. Laimėjau aš, bet tik todėl, kad anas pasidavė. Tai suprantama, kad man tai jokio įdomumo dėl tokio „laimėjimo“. Man tokie dalykai – kaip pasidavimai – yra varžovo negerbimas. Kam tada iš viso varžytis? Tai reiškia, jog negerbi savo varžovo.
Pamenu, kažkokiam vaikinui irgi sakiau, kad absurdas tie pasidavimai. Ir anas man pasakė, kad irgi man pasiduotų, nes juk man būtų liūdna visada pralaimėt :D Tai faktas, kad su tokiu žmogumi taip pat nesivaržyčiau, nes anas manęs kaip varžovo visiškai negerbia, nors net neturėjo tam rimto pagrindo.
Nurašyti savo varžovą yra labai pavojinga. Šiaip pastebėjau tokį dalyką, kad žmonės nelabai nori su manimi varžytis, nes gal žino tą mano savotiškai fanatišką užsispyrimą konkurencijos atžvilgiu (kartais pagalvoju, kad geriau jau tą energiją nukreipčiau į prasmingesnę veiklą :D), ir jie net nenori bandyti varžytis, nes praloš. Nes tiesiog įprastų pastangų neužteks tam, kad laimėt varžybose, dėl ko varžybos ir įgauna prasmę, kai darai daugiau, geriau nei darytum įprastai :D

Nes būti nugalėtam tikrai to verto varžovo taip pat yra gerai, kaip ir nugalėti.

Komentarai

  1. Teisinga mintis. :) Pasiduoti varžovui - nepagarbos israiska.
    Tiesa, gal silpniems ir patinka, kai jiems pasiduoda... :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas

Japoniški kryžiažodžiai

Viaplay - oro pardavimas