Belenkaip mielas įvykis

.. aną dieną skambinau klientei, tačiau girdžiu, jog atsiliepė visai ne ji, o vaikiukas koks 5 metukų. Kadangi pradžioj nebuvau tikra, ar kalbu su vaiku, tai ir klausiu:

- Ar kalbu su Žaneta (vardas pakeistas)?
- Jūs kalbate ne su Žaneta, o su Žanetos vaiku.

Galvojau, mirsiu iš juoko, kai išgirdau šį sudėtingos struktūros mažamečio sakinį. Bet profesionalumas leidžia man susitvardyti ir tęsiu kamantinėjimą.

- O gal tuomet galėčiau kalbėti su Žaneta?
Vaikas akimirkai sudvejoja, bet tada pasako:
- Aš galiu jai nunešti telefoną, ar palauksit?

Realiai aš apakus nuo tokio vaiko mandagumo. Mano buvusioje darbovietėje, kur klientų aptarnavimo specialistai buvo muštruojami spartietiškomis sąlygomis ne kiekvienas galėjo pasigirti tokia puikia iškalba ir mandagumu :D

Taigi sakau:
- Žinoma, kad palauksiu.
O vaikas sako:
- Tik žinokit, ji yra toli, o aš labai lėtai bėgu. Ar tikrai palauksit?
Vos tramdydama juoką patvirtintu, jog tikrai palauksiu, už ką sulaukiu:
- Ačiū, kad palauksit.

Ir girdžiu, kaip mažylis lekia ir bėgdamas bando manęs nepaleisti, kad tik nepadėčiau ragelio:
- Tuoj, aš jau bėgu, dar nepadėkite ragelio!
Už kelių sekundžių jau girdžiu:
- Mamyte, tau kažkas skambina!

Garbės žodis, dar niekada nebuvo taip sunku susitvardyti, kai ragelis buvo perduotas mamai :D Būčiau žinojus, kokie vargai čia to vaiko laukia, tai tiek to, būčiau perskambinus kitą kartą. Bet eikit sau, kokią nuostabią emociją šis mažylis paliko. Nežinau, ką ta mama daro, bet ji tikrai daro tai teisingai. Toks mažas, ir jau toks išauklėtas ir nuovokus. O jau tas nuoširdumas. Fantastiškas vaikas.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas