PFAF.009 Clifford D. Simak - Vilkolakio principas

Šią knygą „pradėjau“ skaityti rudens pradžioje. Aš vis stebėjausi, kodėl taip ilgai užtrukau, nes juk knyga tai labai lengvai skaitėsi ir be jokių strigimų.. Juk ir užimtumas pas mane dabar kaip tik sumažėjęs.. bet tada supratau, kad tai lėmė viešasis transportas. Kad nusigaučiau į buvusį darbą, užtrukdavau troleibusu iki 40 minučių, tad patys suprantat, kad laiko skaitymui turėjau sočiai.. o dabar.. 15 minučių užtrunku, jei koks kamštis :D O ir ne visada gaunu atsisėst, kad būtų galima skaityti, taigi.. man teko sąmoningai išskirti laiką skaitymui. Taigi.. dabar skaitau prieš miegą. Po ne daug, bet vis geriau nei nieko, kaip kad šį rudenį, kadangi man iki metų pabaigos dar reikia perskaityti 9 knygas :D
Pagal mano didįjį sąrašą pagaliau priėjo eilė Clifford D. Simak „Vilkolakio principui“ (the Werewolf Principle, 1969). Ši PFAF dalis susideda iš romano „Vilkolakio principas“ ir trumpo apsakymėlio „Pasaulis, kurio negali būti“ (the World That Couldn't Be, 1958). Bendrai paėmus, romaną skaityti buvo įdomiau, tačiau apsakymėlio pabaiga mane nustebino žymiai stipriau. Realiai vien dėl pabaigos verta buvo skaityti tą apsakymą. Na, bet trumpai apie siužetą..
Tolima ateitis. Endriu Bleikas rastas atvirame kosmose užšaldytas gelbėjimosi kapsulėje. Po atgaivinimo jis nieko neprisimena. Pasaulis jam yra svetimas, žmonės tuo labiau, tačiau nė pats nesuvokia, kiek tolimas jis pats yra žmonėms. Maža to, kad jis nieko neprisimena, jis dar ir sugeba pasiversti kažkokiomis neaiškiomis būtybėmis..
Labiausiai man šioje knygoje patiko iškelta žmogiškumo ir žmoniškumo problema. Ką mes apskritai laikome žmogumi? Šioje knygoje ėjo kalba apie žmogaus modifikacijas, patobulinimus.. ir kai pagalvoji, kad žmogų maksimaliai pakeiti, ar jis vis dar lieka žmogumi, ir kiek jame žmogiškumo lieka? Knygoje buvo kalbama apie kažkokius tai rūmus, kur buvo laikomi didieji protai tiesiogine to žodžio prasme. Tarkim, ateina kokiam nors didžiam protui laikas mirti, tai paima ir jo protą įrašo. Prireikus galima su juo pasikalbėti ir pan. Tai yra žmogaus protas, bet ar tai yra žmogus? O jei paimtume ir sukurtume organizmą, identišką žmogaus, ir suteiksime jam protą.. ar tai bus pilnavertis žmogus? Būtent šis klausimas mane visada ir liūdina, jog sukūrus dirbtinį intelektą liekame atsakingi už jo pasmerkimą. Iš karto prisimenu filmą „Automata“, kur robotai išvystė sąmonę. Žodžiu, nesiplėsiu čia ta tema, bet klausimas šiaip vertas dėmesio.
O apsakymo siužetas paprastas. Žemietis sumąstė padaryti kažkokių uogų plantacijas svetimoje planetoje. Įdarbino čiabuvius, kurie šiaip labai keisti jau vien dėl to, kad jie neturi jokios lyties, o ką jau kalbėti apie bendravimo ypatumus ir papročius. Ir taip jau atsitiko, kad kažkas apėdė daigus. Dunkanas, pagrindinis veikėjas, nusprendė, kad visko taip nepaliks ir leidžiasi medžioklėn. Vienintelis dalykas, ką jis žino, jog jam reikia sumedžioti Citą, kuri yra tabu ir kurios neįmanoma nužudyti. Bent jau čiabuviai taip sako. Taigi.. visas apsakymas apie medžioklę. Bet pabaiga tokia galinga, kad tikrai verta buvo skaityti :D Labai rekomenduoju :D



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas