Jei nuspręstum apkeliaut pasaulį, kas tave sulaikytų?

Rudens pradžioje pradėjau aktyviai klausytis audio knygų. Šios iniciatyvos lyderis buvo mano mylimas vokiečių finansų patarėjas Bodo Schaffer. Situacija tokia, kad jis rekomenduoja visada turėti tam tikrą pinigų sumą, kurios netekus darbo turėtų pakakti viskam bent pusei metų. Į tą "viską" įeina būsto, maisto išlaidos ir net pramogų. Reikia realiai įvertinti, kiek reikia maždaug per mėnesį pinigų, kad galėtum gyventi nesivaržydamas vien dėl to, kad neturi darbo. O kai nereikia varžytis, tai ir darbo ieškotis paprasčiau. Na, realiai man jau sudėtinga įsivaizduoti save tokioje padėtyje, kad darbą rasti būtų sunku. Kitas reikalas, ar tas darbas man patinka.. Bet šio taupymo esmė yra būtent tai, kad turėtum saugumo garantą, kas benutiktų, vis tiek vieninteliu galvos skausmu būtų ne besikaupiančios sąskaitos, o darbo paieškos.
Sutaupę saugumo garantą galime aktyviai pradėti taupyti kam nors, ko mes labai norime. Na, pvz., naujo super puper kompiuterio, mašinos ar kokios kelionės. Ir tuomet tam tikrą pajamų procentą (ne sumą, o procentą) atidedam tam tikslui. Procentai šiuo atveju atlieka lemiamą vaidmenį. Pvz., per mėnesį uždirbi kokius 500 eurų. Na, ir tarkim, kokius 10% atidedi savo norimam tikslui. Tai čia gautųsi po 50 eurų per mėnesį. Tada jei turite galimybę pasidaryti pinigų iš šono, taip pat galite atidėti jau net ir didesnį procentą, ypatingai, jei tos pajamos ar suma nėra pastovūs, kadangi jūs jau mokate gyventi už 450 eurų. Aišku, aš čia nenoriu pradėt veltis į diskusiją, jog už 500 eurų normaliai nepagyvensi ir tuo labiau nieko nesusitaupysi. Realiai viskas atsiremia į jūsų prioritetus ir išlaidas. Taip sakant, jei nemokate taupyti, tai nereikia kaltinti mažų algų.
Taigi.. Bodo išsakė tokią įdomią mintį apie tai, jog realiai galima susitaupyti bet kam, kad ir tokiam dalykui kaip visų metų kelionei. T.y. jūs apsižiūrite maršrutą, įvertinate, ko jums gali prireikti, kokiu būdu norite keliauti, ir apskaičiuojate, kiek tai turėtų kainuoti. Nors taupyti galite pradėti jau dabar, dar nežinodami tikslaus skaičiaus. Realiai šis malonumas gali atsieiti žymiai pigiau nei galima pagalvoti, viskas atsiremia į tai, ką jūs norite pamatyti, ir kiek jums svarbus komfortas. Minimalistinis planas realiai gali kainuoti žymiai pigiau nei gyvenant ir dirbant :D Man net įdomu pasidarė, reiks rimtai pasižiūrėti kas ten ir kaip..
Esmė tame, kad mūsų mentalitetas mus labai varžo. Na, įsivaizduokit sau kokį suaugusį dirbantį žmogų, kuris taupo tam, kad galėtų visus metus tiesiog keliauti. Taigi palaikytų tokį žmogų tikru bepročiu. O viskas dėl to, kad virš mūsų kabo etaloninė schema – darželis, mokykla, tolimesni mokslai, darbas, šeima, pensija, mirtis. Mes įsivaizduojam, kad tai yra būtent tas gyvenimas, kurį turime nugyventi ir bet kokie kitokie nukrypimai yra negalimi. Bet realiai ar įsivaizduojate tokią situaciją, jog leidę sau pakeliauti metus laiko po pasaulį, išauštų tokia diena, kad pagalvotumėt: „Na, bet ir kvailai aš čia sugalvojau, visus metus prakeliauti“. Asmeniškai aš jau daug metų gailiuosi dėl to, kad dirbu nemėgstamus darbus. Aš suvokiau, kad jei manęs nevaržytų tam tikri įsipareigojimai, aš realiai turėdama dabar tam tikrą sumą pinigų drąsiai galėčiau sau leisti išsinešdinti kur akys mato, o grįžusi aš bet kada galėčiau susirasti dar vieną nemėgstamą darbą.
Bet kaip gi į tai pažiūrėtų aplinkiniai? Sakytų, jog tai tikra beprotybė. Geriau mašiną nusipirktų ar net butą už tą sumą. Na ir kas iš tos mašinos ir to buto? Taip, aš dabar negaliu sau leisti nei vieno, nei kito. Tačiau įsigijus vieną ar kitą, ar net abu, šie dalykai nesuteiks man gyvenime pilnatvės, nes aš vis tiek sėdžiu man nepatinkančiame darbe, kurio suteikiamos perspektyvos man visai neįdomios. Jei reikia dėti pliusus ir minusus, tai aš jau daugybę metų einu į minusą.
Viskas atsiremia į baimę išlipti už savo komforto zonos. Čia ir skiriasi nevykėliai nuo nugalėtojų. Nevykėliai pergyvena dėl dalykų, kurie nevyksta. Jie bijo liūdnų pasekmių net rimtai neapgalvoję galimybių. Pasakyk kokiam nors žmogui, kad va, kodėl tau nepradėjus nuosavo verslo? O jis net negalvodamas pripasakos šimtą pasiteisinimų. Bet juk žmonės verslus kuria kasdien, ir jų kažkodėl nestabdo tas milijonas pasiteisinimų, nes kitaip nei nevykėliai, nugalėtojai ieško sprendimų. Nugalėtojai nedrebina kinkų prieš nežinomybę, jie veikia. Jei susidurs su kažkokia problema dėl kurios nevykėlis suka galvą ir neturėdamas jokio verslo, jis pažvelgs į ją kaip į iššūkį, kurį galima įveikti, nes kitaip net neverta pradėti. Net jei kažkas nepasisektų, net ištikus bankrotui, nugalėtojas nemeta visko, o mokosi iš pasekmių, ir bando vėl.
Kas įdomiausia, tie patys, kurie kreivai žiūrėtų į tokius spontaniškus keliautojus, net kankinami neprisipažins, kad tiesiog elementariai pavydi, kad patys bijo pasiryžti tokiam žingsniui. Ir jiems belieka pavarčius kokį kelioninių istorijų žurnalą giliai atsidusti ir grįžti prie savo saugios ir niekada nenustebinančios rutinos. Kitu atveju keliautojų būtų žymiai daugiau nei laidų apie keliones, o knygų iš viso net ir nebereikėtų, nes kiekvienas tiesiog gyventų nuotykyje.

Apgalvojus šiuos momentus suprantu, kad paskirti kelionėms metus yra tikrai kvaila. Kodėl gi nepakeliavus du metus ar net tris?

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas