Evil vs. Good

Praeitą savaitgalį peržiūrėjau naują serialą „Lucifer“. Jo IMDB reitingas visiškai nesveikas ir neatitinkantis realybės. Serialas yra lėkštas ir kvailas, bet fonui pats tas, tačiau jis geriausiu atveju vertas kokių 6 balų ir tai tik dėl to, kad man gera nuotaika :D Nors šiaip mane žeidžia šis serialas iš religinių sumetimų..
Ne tai, kad aš būčiau religinga ir t.t., bet pragaro valdovo vaizdavimas šiame seriale toks siaubingas. Kaip būtybė, gyvenanti ne vieną tūkstantmetį, nemanau, kad tikrą Liuciferį gali dominti tokios banalybės kaip narkotikai, alkoholis, seksas.. jau tikrai turėtų nusibosti. Kažkaip norėtųsi iš pragaro valdovo daugiau orumo. Buvo viena serija, kur kažkoks apsišaukėlis apsimetinėjo Liuciferiu, ir pagrindinis veikėjas labai įsižeidė. Sumąstė sumedžioti nenaudėlį ir sulaužyti jam visus sąnarius. Pasakykit jūs man, ar tai yra poelgis vertas paties Liuciferio? Pff.. Tikras pragaro valdovas neatkreiptų į tokią menkystą nė menkiausio dėmesiuko. Geriausiu atveju tik pasijuokti iš tokio žmogystos naivumo :D Bet ir čia tikiuosi, jog Šėtonas turi geresnį humoro jausmą..
Ir kodėl visi mano, kad kažkokios žmogžudystės ar kokio šuniuko suspardymas gali sudominti patį tamsos valdovą? Aš iš viso manau, jog visų tų blogybių esmė yra ne šuniukus spardančiųjų pasitenkinimas, o būtent kančia, kurią patiria gyvūnų mylėtojai. Būtent ji sukelia pyktį, o pyktis atneša įvairias pasekmes. Ir retas atvejis, kai jos būna teigiamos.
Žinojote, kad Liuciferis buvo mylimiausias Dievo angelas? Argi visagalis klystų žinodamas tikrą savo angelo esybę? O dar ir perleisti jam tokią atsakomybę kaip puolusių sielų kankinimas? Apskritai labai įdomi koncepcija. Aš tai manau, jog jis to nusipelnė, nes turėjo savo nuomonę ir požiūrį. Taip sakant, nebuvo apakintas šviesos.
Ir kodėl Liuciferis turėtų būti blogas vien dėl to, jog gyvena pragare ir verda katiluose nusidėjėlius? Aišku, čia ir yra ta amžina kova tarp gėrio ir blogio. Kas yra gėris, kas yra blogis.. Nes juk geri įrankiai puikiai tinka kovai prieš gėrį, kaip ir siaubingi įrankiai tinkami kovai prieš blogį.
Turbūt mums trūksta tos pusiausvyros, nes mes negalim būti geri ar blogi. Mes esam tokie, kokie esam. Mes galim padaryti kažką gero, lygiai taip pat ir kažką blogo. Seniau buvau viena iš tų, kurie manė, jog nieko nedarymas irgi nėra gėrio išraiška, o kai kurie teigia, jog tai yra nemenkesnis blogis. Tačiau iš kitos pusės, kaip mes dažnai sulaikom save nuo blogo poelgio? Mes iš tikrųjų galime tapti geresni ir nieko nedarydami. Tiksliau nedarydami nieko blogo, ką iš tikrųjų galėtume padaryt. Pvz., galim nesakyti bjaurių dalykų, kuriuos šiaip galėtume pasakyti. Tarkim, kokia nors kasininkė nesišypsojo ar šiaip aptarnaudama nebuvo mandagi. Galima pabambėt, kad va, kas čia per aptarnavimas, galima net išsikviesti administratorių ar kitą atsakingą asmenį. Bet kas iš to bus? Kasininkės nuotaika bus dar bjauresnė, sulaikysite eilę žmonių, kurių nuotaika taip pat nuo to nepagerės. Taip pat bloga nuotaika bus ir pas administratorių, kuris turi krūvą darbų, tačiau dabar priverstas viską mest ir atsiprašinėti kliento ant kurio jam visiškai nusispjaut, nes dabar negalės grįžt namo laiku, kadangi darbus vis tiek reikės padaryt. Kliento be abejo atsiprašys, gal net išklausys jo priekaištų ir t.t., tačiau klientas neliks dėl to laimingas. Nebent būtų paskutinis svolačius, kuris jaučia malonumą kitus žemindamas. Bet į šią situaciją galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Žmonės nemalonūs būna dėl dviejų priežasčių – jų tokia natūra arba kažkas atsitiko.
Jei ta pati kasininkė diena iš dienos su jumis buvo maloni, nei iš šio nei iš to ji nesumąstys būti grubi tiesiog iš lempos. Galbūt ji turi kokių nors rimtų problemų, kas neleidžia dirbti šimtu procentų. Galbūt ji dirba kelias pamainas iš eilės ir yra pavargus. Galbūt jaučiasi labai prastai, bet negali imt biuletenio, nes labai reikalingi pinigai. Galbūt prieš tai buvo koks nors nemalonus klientas ir sugadino nuotaiką. Taip, galit sakyt, tai yra jos darbas, ir ji turi būti tokia ir anokia, bet nepamirškim, kad ji taip pat yra žmogus. Pakelkit rankas tie, kurie dirbdami atidavė save visur ir visada 100%. Jog niekada mintyse nešmėkštelėjo mintis, „ai, šiam kartui bus gerai ir taip“ arba „kitą kartą“, arba „rytoj“. Nes jei pasakysit, jog taip nebuvo, aš jus pavadinsiu veidmainiais arba kažkokį sutrikimą turinčiais darboholikais, nes normalūs žmonės, net ir mylėdami savo darbą, vis tiek išlieka žmonėmis. Net dirbant mylimą darbą dingsta įkvėpimas.

Galų gale net ir dirbant su atsidavimu žmonės padaro klaidų. Jos yra ir bus, nes žmonės nėra robotai. Tad galime tiesiog laiku patylėti, susirinkti savo pirkinius ir eiti lauk, nes dar nepriėję išėjimo, mes jau pamiršime tą nelaimingą kasininkę, sutaupysime laiko ir nervus ne tik sau.

Komentarai

  1. Atsakymai
    1. Tikrai taip. Dabar, kai pagalvoju, oriausias jo vaizdavimas turbūt bus Bulgakovo "Meistras ir Margarita" :) nors kažkas kirba, jog dar kažkur man kažkas tokio patiko, tik nepamenu, kur :D

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas