Blogui metai, o aš jau naujame darbe.. :D

Kaip netikėtai greitai bėga laikas. Jau praėjo metai, kaip rašau šį blogą, ir jame jau pusantro šimto įrašų. Pusantro šimto mano atsiminimų. Pusantro šimto mano gyvenimo metų dėlionės detalių. Na nieko sau.. Tikra grafomanė.. Aną dieną bandžiau susižymėti, kiek per tuos metus kur buvau šikną pakėlus, bet pasižiūrėjau, kad labai jau daug skrolint teks, tai nusprendžiau to nedaryti..
Anyway.. gyvenimas tęsiasi. Jau mėnuo kaip dirbu naujame darbe. Nepaisant mano nekuklią darbo patirtį, aš pati nesu linkusi keisti darbus kaip pirštines, ir kartais pagalvoju, jog negerai darau, nes susitaikydama su darbu, kuris man nepatinka aš taip atimu iš savęs galimybę dirbti tai, kas man patinka. Kontaktų centre pradirbau lygiai du metus, ir tik įsidarbinusi naujame darbe suvokiau, kiek buvęs darbas man iš tikrųjų daug davė.
Visų pirmą – naują darbą. Tai buvo pirmas darbo pokalbis, kur man nereikėjo savęs parduoti. Šiame pokalbyje jau manęs klausė, ko aš noriu iš darbo. Nes pati didžiausia rekomendacija buvo mano buvusios darbovietės patirtis. Prisimenu, kai kursioke įsidarbino Lintel (aš dirbau kitur) įmonėje, ir sakė, jog nori pratempt bent pusmetį, tada visos durys bus atviros. Analogiška situacija ir su mano ex darboviete. Darbas pats iš savęs kaip ir nėra sunkus, bet jis labai varginantis, kol išmoksti dirbti taip, kad ir uždirbtum. O dar ta žudanti rutina. Garbės žodis, pirmą pusmetį į darbą ėjau su „Vargdienių“ pradžios dainos „Look down“ nuotaikomis. Vėliau kančią dėl darbo pakeitė kančia dėl nuobodulio. Ir jis realiai varė iš proto. Pasiekus kokybės aukštumas ir pamačius, jog ir ten ne stebuklus moka, ir kad jau ir tas aukštumas pasiekti nėra taip sunku, motyvacijos nebeliko jokios. Labai sunku, kai pasieki lubas ir jau matai, kad nieko nebegali išmokti. Aišku, gali pretenduoti į kitas pozicijas, bet tai man visai neįdomu. O tuo labiau vadovauti grupei žmonių, kurie lygiai taip pat nekenčia savo darbo.
Kitas dalykas – žymiai didesnis pasitikėjimas savo jėgomis. Aš seniau pradėdama darbą kažkiek stabdydavau pradžioj, bet paskui įsibėgėjus tapdavau viena iš produktyviausių darbuotojų. Dėl to labai bijojau, jog analogiška situacija bus naujame darbe, tačiau tikrai net pati stebėjausi, kaip nesunkiai įsiliejau į kolektyvą, kiek daug dalykų išmokau, ir dar daug dalykų teks išmokt, tačiau be jokios panikos.
Šis darbas man kol kas netgi patinka. Niekada nemaniau, kad dirbsiu buhaltere, nors čia irgi kontaktų centras :D Tik šį kartą kiek kita sfera – elektroninė prekyba. Ir mano darbas kaip ir yra užtikrinti, jog klientai gaus užsakytas prekes ir kontaktuoti su jais, jei iškyla kokie nors neaiškumai. Kol kas klientams skambinam mes, o klientai mums rašo laiškus arba skambina telefonu, bet skambučius registruoja kitas kontaktų centras. Aš kaip tik prieš tai ir dirbau tokiame projekte, kad jei pokalbio metu nepavyksta išspręsti kokio klausimo, tuomet užregistruoji jį atitinkamam padaliniui, ir jis tą problemą ir sprendžia. O dabar aš esu anapus registruotų užklausų – aš sprendžiu nestandartines problemas.
Iš tikrųjų labai įdomi patirtis. Nes iš esmės jokio skirtumo kokios paslaugos yra teikiamos, klientai yra visur vienodi. Visur yra piktų, visur yra supratingų, nepatenkintų ar laimingų. Kas juokingiausia, kad tie pikčiausi klientai nesupranta, jog per savo teisybės paieškas iš darbuotojų atima brangų laiką, kurį galima būtų skirti problemos sprendimo paieškoms, bet ne. Klientas parašo kilometrinę poemą su abstrakcijomis (iš kur jie tiek laiko turi??), ir tu turi atsakyti į visus klausimus, kurie iš esmės tas pats per tą patį ir jokios naudos problemos sprendimui nesuteikia. Bet juk tu negali pasakyti klientui, kad blyn, gal jau baigsi čia spamint, nes per tą laiką, kol vien perskaitau tavo grafomaniją, jau galėčiau dešimt kartų užsakyti tau trūkstamas prekes. Bet taip pasakyti negalima. Ir ignoruot laiško taip pat. Nes gi yra vartotojų teisės.. uuu..
Pasidalinsiu keliais patarimais. Pirmas – vertinkit savo laiką. Jei atsitinka koks nors nesusipratimas, kuris realiai jums daug nekainuoja, kad ir kokį eurą, neieškokit teisybės. Tai kainuos jums daug daugiau. Ne, ne pinigus, o nervus ir brangų laiką. Jei nepatinka politika ar sistema, ar dar kažkas, pasinaudokit alternatyvomis, nes niekas nieko čia ir dabar nepakeis ir nepadarys. O štai jūs susigadinsite bereikalingai sau nuotaiką, gaišite savo laiką, darbuotojo laiką, ir niekas iš to nelaimės. Pyktis apskritai kenkia kepenims.

Kitas patarimas – jei jums nepatinka Jūsų darbas, aktyviai ieškokite kito. Negaiškit laiko nemėgstamame darbe. Nebijokite užsirovimo „nuo vilko ant meškos“, nes net ir tada galėsite susirasti kitą darbą. Nesitenkinkite tuo, kad „bus gerai ir taip“. Visada ieškokite geriau, įdomiau. Aš ir pati šiame darbe nesitikiu ilgai užsibūti, bet ir po kito mėnesio jo mesti neketinu, kadangi noriu sukaupti šią neįkainojamą elektroninės prekybos iš vidaus patirtį, nes tiek daug galima sužinoti, ypač apie dalykus, kuriuos įsivaizdavai esant visai kitokius. Realiai net požiūris į elektroninę prekybą savotiškai pakito. Ir tikrai nespjaunu ateity kažką su ta patirtimi nuveikti..

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas