Наболевшие мысли...

Reiks kada nufotkint sukauptą gėrį :D
Aną dieną vieno netikėto blogo lankytojo dėka papildžiau savo PFAF kolekciją dar 35 knygomis, iš kurių, mano neaprėpiamam džiaugsmui, kelios buvo Lukjanenkos :D Pagaliau mama galės paskaityti knygas apie kurias tiek daug pasakojau, bet taip ir nepavyko suorganizuoti jas paskaityti. Man tai kas, aš juk el.versijas skaitau ir nematau problemos :D Tai vieną iš 2016 metų iššūkių punktą galėsiu drąsiai išbraukti, nes su kita siunta šiais metais būsiu įsigijusi jau daugiau nei 100 PFAF serijos knygų :D
Tai tiek pasigyriau, o dabar seka mano tolimesnis pasipiktinimas kultūros ir švietimo padėtimi. Nesu nei švietėja, nei kultūristė, tačiau šios temos man yra labai skaudžios, kadangi priklausau tai naivuolių pusei, kuri tiki, jog būtent švietimas ir kultūra gali pažadinti žmogaus sąmoningumą.
Turbūt daug kam teko girdėti tokį žodį kaip „optimizavimas“. Kam teko su šiuo žodžiu susidurti, retais atvejais tai atnešė ką nors gero. Atsimenat, kai buvo priimta atsisakyti vidurinių mokyklų, o palikti gimnazijas arba pagrindines mokyklas? Arba dar geriau – daugiafunkcinį centrą. Iš savo pusės galiu pasakyti tik tiek, jog tai žudo kaimus. Naikindami mokyklas ir kultūrinius centrus, kaimuose nebelieka prasmės kurtis jaunoms šeimoms. O jos ir nesikuria. Ir dar gerai, jei išvažiuoja kurtis į miestą, bet dažniausiai tokie pakėlę sparnus lekia dar toliau. O jei ir kyla noras sugrįžti, jie paprasčiausiai nebeturi kur.
Vien Šakių rajone (kadangi tai yra mano kraštas, remiuosi būtent iš šio krašto gautais duomenimis :D) per praeitus metus buvo uždarytos net 17 bibliotekų. Tai reiškia, jog mažiausiai 17 žmonių neteko darbo, o ką jau kalbėti apie kultūros prieinamumą tuose kaimuose ar miesteliuose. Daugiaufunkciniai centrai gi kitą kartą perima šį vaidmenį, bet kiek tos funkcijos yra atliekamos, ir nežinia, kaip ten su tuo prieinamumu, tačiau faktas, jog tai yra dar vienas klaikus būdas sutaupyti kultūros sąskaita, kadangi dabar vieną funkciją atliekantis žmogus už tą patį minimumą turi „daugiafunkcionuoti“.
Neseniai per visą Lietuvą nusirito mokytojų streiko bangos. Atsimenu, kai per žinias netyčia pamačiau kažkokių valdžios atstovų šnekas, kad bus kalbama su mokytojais, prašoma jų streikuoti vasaros metu (muhaha) ar tiesiog jie bus prašomi nestreikuoti ir t.t. Man sunku suvokti, kaip žmogus gali taip šnekėti. Jau geriau tada visai patylėtų. Krūviai ir reikalavimai didžiuliai, biurokratija, niekam nereikalinga, auga su kiekvienais metais, kai mokytojas kitą kartą daugiau turi skirti laiko ne mokytojavimui, o būtent visų tu biurokratinių skylių lopymui. Pati dirbau mokykloje, kai kažkur 2007 irgi buvo reikalaujama padidinti mokytojų atlyginimus. Tiesa, padidino juos, tačiau tai tik katino ašaros, ir buvo tai daroma su tikslu pasakyti: „Taigi padidinom, ko jūs čia dar norit?“ Prisiminkime savo lietuvių kalbos mokytojus, ir prisiminkim, kokią krūvą namų darbų jie parsineša namo ir viską taiso. Ir teisingai, už namų darbų tikrinimą jie taip pat gauna atlyginimą. Tuo metu, pamenu net 20 litų už tai mokėjo. Ir visi kaip vienas kartojo, jog geriau patys tuos litus ar net dvigubai sumokėtų, kad tik nereikėtų taisyti tų darbų. Tokie atlyginimai yra tiesioginis pasityčiojimas iš švietimo darbuotojų ir didžiulė gėda valstybei, kuri tik bukina savo piliečius, nes niekada nieko gero nebus iš šalies, kur dirbti mokytoju yra gėda.
Kadangi su mokykla mano keliai kažkaip išsiskyrė, aš toliau labai aktyviai bendrauju su savo miestelio bibliotekininke. Kaip užsirašiau pas ją būdama penktokė, tai ta moteris praktiškai matė, kaip aš užaugau. Ir jei seniau imdavau knygas sau, tai dabar imu tik močiutei ir mamai, kadangi pati jau popierinių knygų praktiškai nebeskaitau. Tad pastoviai trindamasi bibliotekoje matau, kaip žmonės nušvinta atėję į šią nuostabią šventyklą, nes būtent bibliotekoje tave pasitiks maloniai besišypsanti ir net arbata pavaišinanti bibliotekininkė, ir iš po prekystalio, kaip anas senais, gūdžiais laikais, ištrauks kokią nors naujai gautą knygą, kurią greičiausiai perskaitysi per dieną ar dvi, o paskui vėl bus literatūrinis badas. Čia nejuokauju. Norint paskaityti kokią įdomesnę knygą, tai gausi ją kaip tarybiniais laikais žirnelius ar majonezą iš po prekystalio, nes bibliotekininkė saugo einamas knygas skaitantiems. Galit pagalvoti, jog tai yra neteisinga, tačiau tai yra daroma su tikslu, kad skaitantys žmonės turėtų ką skaityti, kadangi retai besilankantys naują knygą gali išsinešti labai ir labai ilgam. O kartais ir su visam.
Bibliotekos turi gauti per metus tokį knygų kiekį, kiek miestelyje yra žmonių. Pas mane yra maždaug apie tūkstantį, bet knygų ir pusės to, kas priklauso, negauna. Jaučiu, žmonės iš savęs daugiau tų knygų suneša, nei paskiria vedančioji biblioteka. Ir man taip pikta. Nes iš tų knygų, kurias Šakiai paskiria, dar koks trečdalis, jei ne pusė, būna iš kraštotyros serijos. Žinot, kai būna visokie profesoriai prileidžia knygų už ES lėšas, o skaityti jų niekas nenori, tai paskui bibliotekoms ir dalina. Taip kad knygų kaip ir yra, bet skaityti nėra ką. Net pati bibliotekininkė "besigirdama" gautu laimikiu juokiasi (pro ašaras) pildydama knygos lapelį sakydama: "Jau žinau, kurios knygos sėkmingai dulkės lentynose". Cha cha.
O juk yra reikalavimai, kad bibliotekoje turi būti vykdomi renginiai, mat gi kultūros reikia. Ir štai čia pamatai, kaip turi žmogus verstis per galvą, negaudamas visiškai jokios paramos iš reikalaujančiųjų pusės, bet sukuria tikrai kažką gražaus, mat susirenka irgi tik tokie patys idėjiniai, kurie tai arba gitara pagroja, kiti padainuoja, treti eiles paskaito, o jei dar su kokia pradinių klasių mokytoja sutari, gali paderint išmuštruotų vaikų pasirodymą :D Ir visos vaišės eina tik iš bibliotekininkės kišenės ir supratingesnių svečių. O juk taip norėtųsi pakviesti kokį nors rašytoją ar šiaip įdomų žmogų, bet tai negali, nes visur reikia pinigo. Pabandyk paprašyt seniūnijos ar savivaldybės, visi protingi dėdės ir tetos tik patrauks petukais, paskėsčios rankom, mat tiek ta kultūra ir yra reikalinga.
Ir turbūt labiausiai mane piktina, jog kaimo žmogus šiuo atžvilgiu yra nurašomas. Ne vienas iš valdžios vyrų yra neatsargiai leptelėjęs, jog „kam tiems kaimiečiams knygos, negi jie skaityt moka“. Ir tas tiesa, moka, bet jau nebeilgai. Kai su visam uždarys mokyklas, ir kai išsilavinimas ir kultūra bus prieinami tik didmiesčiuose, tuomet bus galima uždaryti ir bibliotekas, mat tikrai nebeliks raštingų ir raides pažįstančių žmonių. Taip, pavasarį prasideda žemės ūkio darbai, kurie vis tiek anksčiau ar veliau pasibaigia, ir tikrai žmonės nepatingi pėdinti į biblioteką paskaityti kokios knygos. O dar yra ir tokių, kurie tiesiog susirenka sulošti šachmatų partijos. Labai gaila, kad ši tradicija nyksta, mat daugelis jos tęsėjų paprasčiausiai jau numirė, o po savęs nepaliko nieko. Iš kitos pusės, mūsų bibliotekoje žiemą temperatūra nepakyla aukščiau 15 laipsnių (mat reikia taupyti), ir žmonėms ten rinktis būna paprasčiausiai šalta. Bet aš vis matau, kaip ateina vieni kiti palošti šachmatais kad ir per kompiuterį, kas, manyčiau, jų amžiuje yra ypatingai sveikintina.
Yra daugybė gyventojų, kurie ateina ne tik knygų paskaityti, bet ir interneto pagalba pabendrauti su artimaisiais, kurie yra kitame pasaulio krašte. O galų gale, jei reikia ką atsispausdinti, ar padaryti kopiją, juk į miestą nevažiuosi? Biblioteka būtinas elementas ypatingai kaimo vietovėse, nes tai yra vienas iš nedaugelio šviesulių, aplink kurį ne tik mažieji, bet ir suaugę žmonės mielai sukasi ir šildosi.
Aš vis netingiu ir pasvajoju, kad jei turėčiau pinigų, kiek jų neturiu, tai pastatyčiau savo kaime pačią nuostabiausią biblioteką.. Visi rajonai aplinkui numirtų iš pavydo. Išgriaučiau miestelio centre esančius laužynus, padaryčiau aplink parkelius, kad žmonės galėtų sau medžių pavėsyje skaityti, pabendrauti, arba prie specialiai įrengtų staliukų lošti šachmatais. Pats bibliotekos pastatas būtų itin funkcionalus, mat jame būtų ne tik knygos ar kompiuterinės, bet ir realios skaityklos, normalus wi-fi ryšys, galimybė klausytis audio failų, knygų, nes tikrai yra labai daug senų žmonių, kurie labai pavargsta skaitydami, o štai klausydami galėtų sau gurkšnoti arbatą ilgais rudens vakarais ar kokią gaivą karštą vasaros dieną.. Būtų pastoviai rengiami skaitymo ir rašymo konkursai, kad tik kuo daugiau vaikų būtų įtraukti į literatūros pasaulį. Būtų kviečiami įdomūs rašytojai ar šiaip veikėjai, turintys ką papasakoti. O vasaros metu būtų galima organizuoti lauko kino teatrą ant bibliotekos sienos. Man šis dalykas toks nerealus, ir toks fainas, kad tikrai tikiu, jog susirinktų nemažai žmonių taip sau tiesiog pavakaroti gryname ore žiūrint kokį lengvo turinio filmą. Aišku, heiteriai kaip visada sakytų, jog visą gėrį išnešiotų vagys, o per kino seansus visi nusigertų ir susimuštų. Tokiems skeptikams galiu pasakyti, jog tai yra tiesiog elementaru iki kvailumo. Romą irgi ne per vieną dieną pastatė, bet vis tik pastatė. Pamenu, prieš daug metų mūsų kaimo centre pasodino medelius. Juos labai greitai išlaužė vietinė fauna. Dar kiek vėliau ant stulpų buvo kabinamos plastikinės šiukšliadėžės. Šių tarų spardymas tapo viena iš mėgstamiausių naktinių sporto šakų. Bet jie spardė tas dėžes vieną naktį, savaitę, gal net mėnesį, bet pagaliau nustojo. Ir dabar tų dėžių niekas nebemato, nes jos taip susiliejo su aplinka, jog nebeįsivaizduojama, kaip galima buvo būti be jų. Šiandien mano kaime yra pasodinti jauni medeliai, kurie sėkmingai atlaikė sezoną be jokių skaudžių pasekmių. Tad moralas paprastas – gali nuleist rankas bijodamas, kad nepavyks, tačiau tau niekada nepavyks, jei tu nieko nedarysi. O jei rimtai, mano kaime žmonės tikrai yra labai civilizuoti ir atviri naujovėms. Gaila tik, kad gyventojų iniciatyvos niekas nenori remti.
Kitas dalykas, kuris mane tiesiog pribloškė, yra dabartinis lietuvių kalbos brandos egzaminas. Garbės žodis, mano suvokimas apie gyvenimą apsivertė aukštyn kojomis. Taip jau gavosi, jog bendrauju su vienu tokiu dvyliktoku, kuris skundėsi, jog jo laukia labai sunkus lietuvių kalbos egzaminas, visaip kaip „užstūmė“ ant prieš tai buvusių, nurašydamas juos vos ne iš serijos „ir nesiruošęs išlaikytum“. Pagrindinis jo argumentas buvo tai, jog ale seniau literatūrinis kontekstas buvo nereikalingas. Aš nuo šios frazės vos nepražilau galutinai. Aš net dabar prisimenu savo pribraukytą literatūros sąsiuvinį su briedžiu ant viršelio, kur buvo visi konspektai apie autorius, epochas, svarbiausius kūrinius, elementus.. Mat ši informacija buvo reikalinga norint gerai parašyti kūrinio ištraukos ar eilėraščio analizę ir interpretaciją.
Čia tai dar nieko, o kokios gi dabar įskaitos? Mokiniai turi pasirašyti savo kalbą jau jiems puikiausiai žinoma tema. Tiesiog ima ir parašo (arba nusiperka) tą kalbą, mokytojai taiso, taiso, o tada tas mokinys kaip Gėtės Vagneris iškala tą „kalbą“ atmintinai ir eina į įskaitą. Kas čia per kalbėjimas, jūs man pasakykit? Aš tikrai nenoriu pasakyti, jog mano laikais buvo žolė žalesnė, ir visokių E maiste buvo mažiau, bet tai koks čia po velnių kalbėjimas, kai mokinio darbo šiame reikale yra minimumas? Kai aš baiginėjau mokyklą, įskaita vyko taip: pasirenki temą, pavyzdžiui, kokios nors informacinės technologijos, tuomet įskaitos dieną ateini ir išsitrauki vieną iš nežinomų potėmių. Tau duoda lapą, ir turi paruošti kalbą per penkiolika minučių. Tada su drebančiais keliais ir rankom eini kalbėti. Ir kas iš to? O gi tas, kad jei turi sugebėjimą formuoti ir aiškiai dėlioti mintis, tuomet įskaitą išlaikysi kiauru dešimtuku, jei ne, na ką dabar.. tačiau dar irgi reikia pasistengt, kad tos įskaitos neišlaikytum.. Dabartinė įskaitos sistema suteikia nesugebantiems kalbėti išlaikyti įskaitą geresniam balui. Bet čia jau dingsta sąžiningumas ir pradeda nykti natūrali konkurencija. Pavyzdžiui, aš kaip humanitarė, nelabai turiu galimybę sužibėti kokiame nors chemijos egzamine, bet juk man niekas papildomai neduos pasiruošti iš anksto išspręsti jau žinomą užduotį, kad egzaminui iškalčiau visą eigą ir atėjus bukai parašyčiau, ką įsiminiau. Daug kas pasakys, jog tai yra skirtingi dalykai, ir būsite teisūs, tačiau turite sutikti, jog nehumanitarai šiuo atveju gauna didesnį pranašumą nei humanitarai, laikydami tiksliuosius mokslus.
Gal taip buvo nuspręsta dėl to, jog lietuvių egzaminas privalomas visiems (nors nežinau, ar kada nors jis buvo neprivalomas). Gal taip buvo padaryta tam, kad išlaikytų kuo didesnis laikančiųjų procentas ir bendra statistika būtų labai graži, nepaisant to, jog ji yra klaidinanti.
Taigi.. dėl ko ten man viskas apsivertė.. o gi dėl pačio rašto lietuvių kalbos egzamino dalies. Mokinys turi net keturias valandas tam, kad parašytų bent 500 žodžių samprotavimo arba literatūrinę rašliavą. Ir viskas. Taip. Tai yra EGZAMINAS. Humanitarui tokiam egzamine nebūtų ką veikt. Vargu ar bent pusvalandį užtruktų. Na, nebent labai savimi nepasitikėtų ir dar bandytų kažką patikrinti, pataisyti. Ir dar ten labai įdomiai vertina pagal literatūrinį kontekstą, o gramatika, sintaksė ir kiti dalykai kaip ir lieka nebevertinami, jei gerai supratau.. Bet kokiu atveju taip yra visiškai nuvertinamas visas įdėtas darbas per dvylika metų. Aš nesakau, jog mokytis reikia dėl pažymių ir t.t., tačiau toks egzaminas yra tiesiog pasityčiojimas. Kokias žinias jis gali atskleisti.
Žinokit, tikrai nenustebsiu, jei vieną dieną tikrai bus atsisakyta visų nosinių. Dabar gi patvirtino tą šventvagystę, kad prieš „kad“ galima nebedėti kablelio. Tai tada ir prieš o, tačiau, bet ir t.t., taip pat galima nedėti kablelio, nes juk kam iš viso ta skyryba reikalinga. Ir taškų nebedėkim. Aš puikiausiai susitvarkau rašydama smailus :D Štai dar vienas sakinys :D Ir dar vienas :D O ką? Juk veikia :D
Vienintelis dalykas, kuris mane nudžiugino, tai priešdėlio da- legalizavimas. Šiaip šį pletką išgirdau iš kolegių, pati bandžiau gūglint, bet nelabai ką radau, mat akis užkibo už gerb. A.Ramanausko (per) Greitai straipsnio apie kalbajobus ir jų nesąmones. Šiaip nelabai malonus tipas, jei atvirai. Taip, mes, filolochai, kartais pajuokaudami vienas kitą taip vadindavom, bet tikrai ne su ta panieka, kurią tokia šiurkščia forma pateikia įžymus nacionalistas. Man tai atrodo tik kaip pigiausias ir paprasčiausias būdas pritraukti dėmesį į savo pusę. Taip, jis sulaukia atitinkamo dėmesio, bet ar jis būtent nori kalbėti tiems, kieno dėmesio sulaukia, jau kitas klausimas..
Abiem atvejais nesąmonė :D
Taigi.. priešdėlis da-. Man buvo tikrai labai skaudu, jog jis ilgą laiką buvo nevartotinas nepaisant jo sėkmingo vartojimo. Joks kitas priešdėlis netalpina savyje to turinio, kurį talpina da-, todėl su visokiais pri-, at- ir t.t., niekaip jo nepakeisi. Taip, yra situacijų, kur gal ir būtų galima pakeisti, o kitą kartą reikėtų keisti net ir visą žodį, tačiau tai nėra sprendimas. Nes jei žmogus nesupranta, tai jam galima paaiškinti, bet jei žmogui nedašunta ar nedaiena, tai jau niekas nepadės :D
Dar galiu pridurti prie to pačio, jog Kaune, Senamiestyje, yra uždaryti net du muziejai. Tad ko galima tikėtis iš kaimo, jei net miestuose vyksta tokie dalykai. Ir niekam tai nerūpi, nes juk reikia už 400 mln. įsigyti karinės technikos. O kai įsigysim, tai jau būtinai turėsim pulti Rusiją, nes nu kaip gi dabar geras daiktas liks sandėlyje dulkėt.. Man tai kas, aš tai rusų kalbą moku..

Komentarai

  1. Ne vienas iš valdžios vyrų yra neatsargiai leptelėjęs, jog „kam tiems kaimiečiams knygos, negi jie skaityt moka“ - KAS TAS ZMOGUS? :D Jis uzsitrauke mano neapykanta... :)

    Reikia koki judejima Lietuvoje pradeti del biblioteku issaugojimo...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinok, pavardžių tikrai nepasakysiu, nes nepažįstu :D nu ir vietiniai rajono politikai, kurių pavardės kaip Bertašius ir panašiai tau nieko nesako :D šiaip tikrai labai pikta, labai labai :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas