Truputis apie religiją, ir šiek tiek apie tikėjimą..

Pagalvojau taip netyčiom, kad taip ir nepaliečiau religijos ir tikėjimo temos, kai persikrausčiau į šį blogą. Matyt, jau senstu :D Nes seniau, jei nekalbėdavau apie knygas, tai tada putos virsdavo religiniais sumetimais :D
Vakar ryte baigiau skaityti „Sostų karų“ antrą dalį, ir supratau, kad be pagonybės ir satanizmo man pradėjo patikti dar ir šioje knygoje pateikiamas tikėjimas – vieno dievo atvaizdavimas septyniuose. O atvaizduojamas jis kaip tėvas, motina, mergelė, senolė, karys, kalvis ir nežinomas (stranger). Nepaisant atvaizdavimo gausos, vis tik tikėjimas išlieka monoteistinis. Pavyzdžiui, net ir krikščionybėje žmonės tiki kaip ir vienu dievu, tačiau jis apsireiškia per tėvą, sūnų ir dvasią. Tačiau nepamirškim, jog yra Marija ir visas būrys šventųjų, kas realiai mane varo į neviltį. Nes nu… Tas argumentas, kad religijoje yra pripažįstamas vienas dievas ir co vietoj to, kaip kad pagonybėje yra daugybė dievų, kurie globoja tai tą, tai aną, man kažkoks keistas. Na, bet tiek to, ne man spręst tokius dalykus :D
O šiaip man labai buvo gražus momentas, kai Keitlin Stark meldėsi šiems dievams prieš pat Renlio kovą su broliu. Ji meldėsi tėvui, prašydama jo patarimo, motinai, kad apsaugotų jos vaikus, mergelei, kad suteiktų jos dukroms stiprybės, senolei, kad suteiktų stiprybės pačiai Keitlin, kariui, kad jos sūnus įgautų narsos ir nugalėtų priešus. Nelabai pamenu, kaip ten viskas buvo su kalviu ir nežinomuoju, tačiau viskas persikreipė kiek kitaip. Kiekviename iš dievo atvaizdavime ji matė tai save, tai savo artimuosius. Bet dar įdomiau tai, jog ji labai šauniai visus šiuos atvaizdavimus sudėjo į vieną, kas ir paaiškina to dievo vientisumą. Ryškiausias pavyzdys yra tai, jog bet kuri motina yra karys, jei tik reikia ginti savo vaikus. Labai buvo liūdna, kai ji pagalvojo apie Serseją, kuri taip pat yra motina, ir taip pat vardan savo vaikų pasiryžtų bet kam.
Visada man taip. Man visada labiausiai gaila ne mylimųjų, o mamų. Gal prisimenate „Kristaus kančią“? Tai buvo „pats žiauriausias filmas“ iki „Da Vinčio kodo“ pasirodymo :D ir tą filmą bežiūrėdama, prisimenu, kad labiausiai man buvo gaila Marijos, nes jai teko stebėti, kaip žudo jos vaiką. Jai tai nusispjaut, dievas jis ar koks velnias, jis yra jos vaikas, jos sūnus.
Turbūt dėl tos pačios priežasties man nerealiausias Angelinos Jolie filmas bus „Changeling“, kur ji taip desperatiškai bandė susigrąžinti savo sūnų. Nežinau, kodėl, bet man atrodo, kad didžiausią skausmą vis tik gali patirti tik motina, o ypatingai nežinioje, kur yra jos vaikas. Nesakau, kad tėvai negali to patirti, tikrai gali, ir kitą kartą net ir labiau už kai kurias motinas, bet vis tik aš kalbu būtent apie tas tikras motinas, kurios sąmoningai myli savo vaikus, o ne dėl to, kad gamta taip surėdė. Tačiau vienas dalykas, kai tu tą vaiką paimi vos gimusį, ir visai kitas, kai tu jį nešioji po savo širdimi, saugai jį, lauki. Tai nėra tik abstraktus suvokimas, kad va, kažkokia zigota ten vystosi, ir vyksta ląstelių pasidalinimas ir pan. Ir dažnai girdžiu, jog motinos sako, jog kitą kartą geriau jau tie vaikai ir pasiliktų po jų širdimi, nes pernelyg baisu paleisti juos į tokį pasaulį :D
Šiaip įdomus pastebėjimas, Kalėdų laikotarpiu labai padaugėjo internete ateistinio pobūdžio postų. Pati situacija yra labai įdomi. Aš pati esu prisijungusi prie ateistų grupės fb, bet ne dėl idėjos, o tiesiog įdomu pažiūrėt, ką ten žmonės rašo. Kaip jau ir anksčiau esu minėjusi, taip ir dabar pasikartosiu – bet kokie kraštutinumai ne į gerą. Manau, vis tik, jog šiek tiek religijos yra geriau, nei aklas ateizmas. Kaip ir dalelė ateizmo tikrai sveikiau nei dogmatiškas tikėjimas.
Kartais man tų ateistų gaila. Pavyzdžiui, jie kabinėjasi prie Kalėdų. Iš principo net dovanų neruošia ir patys nepageidauja jų gauti. Dabar gerai pagalvokim, kiek mes savo aplinkoje turim pažįstamų žmonių, kurie iš tikrųjų šią šventę švenčia kaip kad religinę. Aš jei ir prisiminčiau tokius žmones, tai vienetus. Štai mano buvusi draugė mane labai nustebino. Ji ir jos šeima yra labai religingi, net dėdė kunigas, o mama užaugusi klebonijoje. Tačiau paklausus, ar lauki švenčių, ji atsakė, kad neturi ko laukt, ale vienas valgymas ir televizoriaus spoksojimas. Garbės žodis, tikrai nesitikėjau, kad religingi žmonės būtent taip Kalėdas ir švenčia :D
Daugumai Kalėdos yra tiesiog graži, o kai kuriuos ir varginanti, tradicija. Tiesiog laikas, kai visa šeima susėda prie vieno stalo. Aišku, dar kiti heiteriai gali pradėti zyzti, jog nebūtinai reikalinga speciali šventė, kad šeima susirinktų. Čia panašiai kaip ir su Valentino diena, jog čia tik komercija, ir meilę reikia rodyti kiekvieną dieną. Tačiau tikrai nei vienas iš mūsų kasdien neatsikelia su mintimi „šiandien kaip ir kasdien rodysiu savo meilei meilę, savo šeimai pagarbą, kursiu jaukumą, kad visi jaustųsi mylimi ir t.t.“. Ne, kiekvienas atsikelia su savo galvos skausmais, darbas, namai, paskaitos, vaikai, antrosios pusės, mašina, butas, mokesčiai, tūsas, gimtadienis, koncertas, parduotuvė ir t.t. ir t.t.
Jei realiai sutinku tokius snobus, aš jų tiesiai šviesiai paklausiu, kada paskutinį kartą pasakei, kad myli savo mamą, tėtį, brolį, sesę, galų gale, geriausią draugą/draugę? Ir tada tik myk myk myk.. Ir prasideda iš serijos, jog tai savaime suprantama. TAI BŪTENT TAM IR SKIRTOS KALĖDOS, JOG PRISIMINTUME TAI, KĄ MES PRIIMAM KAIP SAVAIME SUPRANTAMUS DALYKUS. Ne kažkokie religiniai sumetimai, ne kažkokio dievo gimimas. Net pačios dovanos yra už tai daug svarbiau, nes tai yra dėmesys, tai yra ilgos ir varginančios paieškos ir įdėtos pastangos, kad artimam žmogui dovana patiktų. Ir tai, kaip mes stengiamės išrinkti patinkančią dovaną ir parodo, kiek tas žmogus mums yra brangus.
Šiais laikais labai populiaru yra dovanoti pinigus. Iš vienos pusės, tai yra žiauriai praktiškas dalykas, tačiau kuo tas dalykas praktiškesnis, tuo mažiau jame dvasingumo. Aišku, kiekviena situacija yra individuali, tačiau bendrame fone taip ir yra.
Na, ir pabaigai labai rekomenduoju paskaityti „Sostų karus“ (ar žaidimus.. man asmeniškai, karai skamba geriau :D). Ekranizacija tikrai puiki, tačiau tiek daug visko knygose, ir taip lengvai skaitosi, kaip cukraus vata :D Kažkada su prijaučiančiais literatūrai piliečiais diskutavome, jog šiais laikais niekas tokio dalyko kaip „Karas ir taika“ nespausdintų, ir savaime suprantama kodėl. Kiti gi dar teigė, o tarp jų ir aš, kad tokios apimties knygos tikrai yra pasmerktos, nes šiuolaikinis skaitytojas neturi laiko skaityti karų ir taikų (nesupratlyviems paaiškinsiu, jog čia kalbu apie apimtį :D). Ir vis tik kokio susižavėjimo sulaukė George R.R.Martin. Jo knygos toli gražu nėra plonos, bet net ir jas taupai, nes žvėriškai įdomu, kas ten bus :D

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas