Kaip aš išgyvenau šiandieną.. :D

Dar viena naktinė, ir dar viena dozė nesuvaldomų, o tiksliau, neįsitenkančių mano galvoje minčių dozė :D Tiesa, jei kas žiūrėjote X-Faktorių, kur buvo mikčiojančio Alekso pasirodymas, tai galite mano vertimų tinklaraštyje paskaityti visą tiesą apie šį „stebuklą“ :D Tinklaraštis po kaire puse, tikrai rasit :D Arba galite spausti tiesioginę nuorodą čia :D
Šiam įrašui turiu net keturias temas, iš kurių bent tris tikrai aptarsiu, o dėl ketvirtos jau kaip išeis :D Pirma tema yra akiniai. Jau seniai visiems įkyrėjau (net pačiai sau), kad man reikia pasitikrinti akis. Sugyventinė jau kelinti metai mane gąsdina, jog nuves į kokį optikos saloną, patikrinsim regėjimą ir užsakysim akinius :D Šiandien važiuodami į kiną taip ir padarėm. Kadangi sugyventinė gavo nuolaidų kuponą, apsilankėme Fielmann. Kadangi man žygis į optikos salonas prilygsta kelionei į Narniją, jaučiausi labai nesaugiai. T.y. Ką man ten sakyt, ką daryt, ko man ten iš viso reikia, ir ar reikia akinių apskritai.
Jei kam įdomu, vykom į saloną, esantį prie Kauno stoties (autobusų ar geležinkelio, kam kaip patinka :D). Personalas buvo ypatingai malonus. Realiai pirmą kartą sutikau toookį malonų kliento aptarnavimą, nes po muštro darbe, visi kiti atrodo tokie grubūs, nedėmesingi ir nemandagūs :D O čia tikrai visi yra suinteresuoti tave aptarnauti, nors akivaizdu, jog iš manęs aukso kalnų neišpeši (nors darbuotojos vilčių neprarado ir bandė tai padaryti :D).
Pirmiausiai mane nukreipė pas gydytoją. Labai maloni vyresnio amžiaus moteriškė pasodino mane ant kėdės ir paprašė žiūrėt į kažkokį aparatą, kuriame matėsi namelis. Man vis tik labiausiai patiko jos reakcija, kai ji manęs paklausė, kiek aš laiko jau prastai matau, o aš atsakiau, gal penkis metus.. :D sekantis jos klausimas buvo, ar aš nevairuoju :D net ir su savo prastu regėjimu įžvelgiau jos akyse palengvėjimą, kai ji išgirdo neigiamą atsakymą :D
Po to, kai tas aparatas su paveikslėliu nustojo kažką daryti su mano akimis, man uždėjo tokius baisius akinius. Iš karto prisiminiau Katy Perry klipą „Last friday night“ :D ir davai keist stikliukus.. Dar prašė, kad paskaityčiau tas kelias eilutes raidžių. Kai paskaičiau viena akimi, ir buvau paprašyta paskaityti su antra, pagalvojau, damn.. taigi aš jau pirmą kartą skaitydama nesąmoningai taikiau vieną iš įsiminimo strategijų, dėl kurių tas nelemtas raides galėčiau pakartoti ir užsimerkusi :D
Na, bet ten tai man patiko. Daug akiniuotų draugų man pasakojo apie tą stebuklingą jausmą, kai pirmą kartą pradedi švariai matyti. Kaip viskas būna ryšku ir pan. Mano atveju, ryškumo kaip ir nelabai prisidėjo, nors raidės matėsi kur kas aiškiau. Užtat kaip akyse buvo šviesiau :D Tai kokiame tamsiame pasaulyje aš gyvenu? :D realiai, kai ta gydytoja man keitė stiklus, man susidarė įspūdis, kad vyksta įtampos svyravimai, tai nušvinta, tai prigęsta :D
Galiausiai parinkom tuos stiklus, o mano regėjimo rezultatai buvo tokie (jei tai kam nors ką nors sako :D), viena akis -1, o kita -1.75 :D Kažkaip kairė atsilieka nuo dešinės :D Užtat koks buvo galvosūkis su akinių rėmeliais. Ką aš žinau, kokie man tinka, kokie yra patogūs ar kokie geri. Kadangi mano sugyventinė tame reikale yra tikra veteranė, tai padėjo man išsirinkti tokius plonus ir mėlynus :D Kadangi po naktinės ir su temperatūra pati iš savęs šiandien atrodžiau baisiai, tai nežinau, kaip ten seksis su tais akinių rėmais, užtat garantija jiems net trys metai :D
Smagu ir tai, kad man visiškai nebūtina tuos akinius dėvėti nuolatos. Nėra mano gyvenimas be jų toks baisus. Nors visi aplinkui tik ir kartoja, kad pripratus visiškai nesinori tuos akinius nusiimti :D Pažiūrėsim, kaip ten gausis. Šeštadienį jau turėsiu šį džiaugsmą :D Šiaip šimtas metų man iki tų akinių, juk visą gyvenimą be jų gyvenau ir kažkaip ai.. gaila buvo pinigų ir t.t., tačiau draugė nusprendė mane nustebinti gimtadienio proga už ką aš jai esu dėkinga, nors ir nemoku to parodyti :D kaip visada vietoj ačiū prisakiau visokių nesąmonių iš serijos „tu ką, išprotėjai, buržujau“ :D Bet šiaip tikrai esu dėkingai. Nors ir žinau, kad ji mano tinklaraščio neskaito, vis tiek didelis tau ačiū :)
Kaip jau minėjau, mūsų su sugyventine tikslas buvo nuvykti į kiną. Greitai apsiforminusios optikos salone nuekliavom į akrą, nusipirkom su dnb kortele po bilietą į „Marsietį“ (The Martian) už 3.77 eur į 3D seansą.Na, ir žinoma, rimtą rinkinį, į kurį įeina 3l popkorno (saldaus arba sūraus, arba per pusę to ir ano, bet mes visada imam saldų :D) ir du gėrimai po 0.8l, ir už tą džiaugsmą sumokėjom 5.5 eur, nes mokėjom su kino klubo kortele, tad viso kelionė į kiną dviem atsiėjo: 13.04 eur :D Žodžiu, negailėkit pinigo kino kortelei, nes kaip ir minėjau anksčiau, ji atsiperka iš karto :D
O dabar apie filmą. „Marsietis“ yra sukurtas pagal Andy Weir knygą „The Martian“. Kiek pagūglinusi, sužinojau, kad autorius ypatingai stengėsi, kad viskas, kas yra knygoje, būtų kuo arčiau realybės, tad realiai net sunku pasakyti, kiek tai mokslinė fantastika, kai jau tuoj tuoj žmonės skris į Marsą :D Man, kaip mokslo fantastikos mylėtojai, sunku įsivaizduoti, kiek jis vargo rinkdamas informaciją šiai knygai. Fantasy pasaulyje viskas paprasta, nori to ar ano, še tau burtažodis, še tau stebuklingas daiktas ir pan., o mokslinė fantastika nėra šiaip sau fantastika su krūva prietaisų. Autoriai daugiau ar mažiau vis tiek pateikia tam tikrą aparatų veikimo logiką. Tai reiškia, kad mokslinėje fantastikoje labai lengva nusišnekėti ir būti pastebėtam nei kad fantasy kūryboje. Tad labai didelis pliusas autoriui. Sugyventinė knygą skaitė, ir jai labai patiko. Kadangi man filmas labai patiko, tai draugė nudžiugino pasakydama, kad knygoje viskas dar linksmiau :D
Taigi.. dar kartą bandysiu sugrįžt prie filmo :D Pagrindinį vaidmenį atlieka Matt Damon, kuris man labiausiai yra įsiminęs iš Oušeno serijos :D Šiaip labai puikiai parinktas aktorius šiam vaidmeniui, man jis labai čia tiko. Nors kažkuo ir primena Michael C.Hall („Dexter“), dėl ko visai būčiau nesupykusi, jei jis ir būtų šiame filme vaidinęs :D
Na, o čia trečias bandymas pakalbėti apie filmą :D iš karto sakau, nerekomenduoju pirkti bilietą į 3D. Realiai efektų taip mažai, kad apie tai, jog žiūriu 3D filmą susivokiau tik filmo pabaigoje, kur buvo viena graži scena. Ir net ji nebuvo verta 3D efekto. O kalbant apie siužetą.. Nebijokit, nespoilinsiu nieko, tik trumpai papasakosiu, kokia šikna ištiko mūsų pagrindinį veikėją Marką (vardas reiškia Marsas).
Tik ką nusileidusi Marse Ares III komanda renka įvairius mėginius. Jų misija Marse turėjo trukti 30 dienų, tačiau dėl misijai kelenčios pavojų audros, teko vynioti meškeres ir dingti nuo Marso paviršiaus. Taip jau gavosi, kad vėjas nutraukė kažkokią anteną ir pritrenkia mūsų pagrindinį veikėją. Dėl to visi informaciniai jutikliai perdavė duomenis, jog Marko skafandras yra pažeistas, ir ilgiau kaip minutę jis neišgyvens. Žinoma, komanda vis tiek bando jį rasti aklinoje tamsoje, tačiau jų šatlas taip pradėjo virsti, jog tuoj tuoj nukris, ir paieškas teko atšaukti. O šioje vietoje įkišiu savo trigrašį. Asmeniškai man sunku įsivaizduoti, kad patyrusi karininkė, šiuo atveju misijos vykdytoja ir vadovė Melissa Lewis, taip rizikuotų likusia komanda tam, kad išgelbėti jau ko gero tik mirusį kolegą. Na, patys pagalvokit, tokios misijos reikalauja milžiniškų resursų, ir rizikuoti viskuo vien tam, kad rasti negyvėlį, kuriam jau vis tiek niekuo nepadėsi? Daugiau nei absurdas. Gal nuskambėsiu kiek ciniškai, bet mirtis yra mirusiųjų reikalas, o gyviems reikia gyventi toliau.
Audrai nurimus, Markas atsibunda dėl to, kad jo išmanusis skafandras jam praneša, jog deguonies kiekis yra kritiškas. Prasiblaivęs po smūgio jis supranta, kad antena pažeidė ne tik jo skafandrą, bet ir įsmigo į jį patį. Kas jį ir išgelbėjo nuo mirties. Ir štai, jis grįžta į gyvenamąjį modulį, susitvarko žaizdą ir pradeda galvoti, kaip gi po galais išgyventi. Kaip supratau, gyvybę jam iš esmės išgelbėjo matematika. (Mes su sugyventine mėgstam žaisti tokį kaip ir žaidimą. Žiūrim kokį nors filmą, ir sprendžiam, išgyventume ar ne. Na, tai aš iš karto pareiškiau, kad nepaistant esamų atsargų, aš tai jau kokią pirmą savaitę nusibaigčiau :D) Jis yra baigęs inžinerijos ir botanikos mokslus, kas padėjo jam panaudoti įvairius prietaisus ir padaryti daržą :D Ooo.. jūs turite tai pamatyti :D Taip belaukiant, kol kas jį išgelbės, jis stengiasi išgyventi, skaičiuoja, kuria, sprendžia problemas ir keikia disko muziką :D
Simpatiškas koks :D
Šiaip pati filmo idėja yra tiesiog nepakartojama. Curiosity ir kitų Marso projektų entuziastams šis filmas turėtų patikti be jokių abejonių. Realiai didelį svorį šiam filmui suteikia humoro jausmas. Iš esmės tai juk kaip ir drama, tačiau vis tiek labai daug juokingų dalykų. Savotiškai būtų galima sulyginti su Sruogos „Dievų mišku“. Kai jau prarandi bet kokią viltį į išsigelbėjimą, griebiesi humoro, nes būtent jis padeda išlaikyti blaivų protą ir, ko gero, ne tik kad nepasiduoti, bet ir iš karto nenusižudyti. Taip pat šio filmo/knygos siužetą galėčiau palyginti su klasikiniu „Grafu Montekristu“. Žmogus yra įkalintas iki gyvos galvos. Jam jau nėra ką prarast, tad ir gaišta laiką kasdamas tunelį ne vienerius metus :D Na, Markui pasisekė, jis jau buvo protingas, kai buvo įkalintas Marse, ir vargt jam taip ilgai nereikėjo.
Tačiau vis tik baisiausias, mano manymu, dalykas yra vienatvė. Šiaip aš labai mėgstu pabūti viena. Ir iš esmės vienatvė manęs negąsdina, tačiau šiuo atveju žmogus neturi pasirinkimo nebūti vienas. Jaučiu, aš net naktim negalėčiau miegot nepasileidus kokio filmo, kad man užmiegant kažkas fone kalbėtų. Nes jau ir taip baisu, kad nežinia, ar tau pavyks išsigelbėti, o tu dar ir visiškai vienas. Vedi sau video žurnalą, kalbiesi su kamera, kad visiškai neišprotėt, nes vis tik viliesi, kad tu pamatysi, kaip šie vaizdai bus dokumentuojami, ir grįžęs į Žemę galėsi tik saldžiai nusijuokti prisiminęs, kaip iš savo pačio š...ruošei trąšas :D
Kaip ir priklauso, nesusilaikiau nepaskaičius komentarų. Ir kaip visada atsiranda tokie visažiniai, kurie mane užknisa labiausiai. Kaip antai zombių apokalipsių žinovai, kurie šimtu procentu įsitikinę, kad jau jie tikrai taip kvailai nemirtų :D Tai ir šiuo atveju vienas pilietis labai grubia forma iškeikė knygą, atseit, kas per nesąmonė – inžinierius botanikas. Na, šiaip ką aš žinau, bet tai net ir man aišku, kad NASA bet ko neima, ir žmonės, kad ten papultų, ruošiasi visą gyvenimą nuo mažų dienų. Kadangi komandos nėra didelės, tai savaime suprantama, kad vienas asmuo privalo daug ką išmanyti. Nenustebsiu, kad koks nors jų mechanikas dar ir chirurgas :D O inžinierius botanikas.. nežinau, man čia nekvepia jokiu oksimoronu. Aš kad ir filolochė, ir tai, jei norėčiau ir pasistengčiau, galėčiau kokią mediciną pasibaigt :D o čia.. žmogus, kuris turi žinoti apie erdvėlaivį vos ne viską, o tuo pačiu ir būti naudingas kitos planetos paviršiuje.. Taigi logiška, kad galima parengti žmogų keliose srityse ir jį vieną siųsti, nei siųsti dešimt skirtingų sričių specialistų.
Kitas dalykas mane jau konkrečiai papjovė, kai tas komentatorius prisikabino, kad Markas žiūrėjo serialus ir klausėsi muzikos. Aš į tą komentaro vietą žiūrėjau maždaug „Dafuq?!!“. Ne, nu aš viską suprantu, bet tai gal žmogui irgi reikia pailsėti? Irgi reikia tiesiog atsijungti nuo esamų problemų? Galu gale, kai jis dar šitaip normuoja savo maistą, tai ir jėgas reikia atgauti. Dar jis ten suskėlė ale palyginimą, kad va, kažkoks puikus vaikų chirurgas, kuris turi atlikti aštuonias operacijas, nusprendžia, kad ai, atliksiu tik keturias ir eisiu geriau pažiūrėt kokį pigų reality show. Mane šis palyginimas papiktino labiausiai, mat komentatorius piktinosi dėl to, kad va, į šią ekspediciją buvo sukišta tiek pinigų, o jis atseit gaišta laiką.
Kamooon, asile! Jis iš viso ten turėjo būti ne ilgiau kaip 30 dienų, surinkti mėginius, atlikti vieną kitą bandymą ir keliauti namo! Tegul dar pašneka, kad jis kažkam skolingas. Iš viso, tai ką jis padarė, virš to, ko buvo galima tikėtis. Tas visažinis jau pats būtų pačią pirmą dieną nusižudęs, jei jam tektų taip atsidurt. Šiaip sėdėdami anapus ekranų, patogiai įsitaisę, labai lengvai sugebam kritikuoti kitus. Tačiau nebūtina atsidurti Marse, kad realiai pasijaustume bejėgiai. Na, pavyzdžiui, reikėtų pagyventi savaitę miške. Na, tarkim, palapinę jūs turite, tačiau reikia susigalvoti, kur gauti maisto, kaip prisišaukti pagalbos. Aišku, iki savižudybės tai neprivestų, tačiau laimės irgi būtų ne per daugiausiai. Ypatingai mūsų kartos žmonėms, kurie jau tikrai pripratę prie patogumų, technologijų, pasiekiamumo.
O jei bendrai.. Tai filmas tikrai patiks tiems, kas yra matę „Armagedoną“, nes ta humoro kruopelė labai tokia nuotaikinga, o jei kalbėsime apie dramas, tai analogai būtų „Gravity“ ir „Interstellar“. Šiaip labai dinamiškas filmas, nors ir prilyginamas Robinzonui Kruzui, tad man sunku įsivaizduoti, ar kam nors šis filmas galėtų nepatikti :)

Kadangi įrašas ir taip gavosi kur kas ilgesnis, nei ketinau rašyti, tai kitas dvi temas aptarsiu kitame.. Smagaus žiūrėjimo:D

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas