PFAF.001 Amerikiečių fantastika - Užslinks naktis

Šią knygą perskaičiau dar 2o12 metais, tačiau įspūdžiai dar gyvi. Pavarčiusi puslapius, sugebėjau prisiminti, kas ten dedasi, ir kuo man ši knyga patiko. Visų pirma, dėl studijų ir šiaip dėl kitų supratimų labai ilgai nebuvau skaičiusi knygų lietuvių kalba, kas buvo labai keista pasiėmus šį rinkinį. Tad buvo labai maloni staigmena pačiai sau.
Kaip ir galima spręsti pagal pavadinimą, pirmasis apsakymas yra „Užslinks naktis“ (Nightfall), kurį parašė Isaac Asimov. Labai keistas jausmas apima jį skaitant. O tai yra todėl, kad iš pradžių nesusigaudai, kame čia šuo pakastas. Beskaitant situacija išaiškėjo – yra planeta, kuri turi tris saules, ir štai, artėja pasaulio pabaiga, saulės vieną gražią ir netolimą dieną ims ir kažkokiu būdu pasislėps. Dėl to planeta turės kažkurį laiką būti tamsoje. Nežinau, kaip jūs, bet man pirmiausiai šovusi mintis buvo: „Na ir kas?“. Galiausiai paaiškėjo, kad žmonės toje planetoje tiek pripratę prie šviesos, kad atsidūrę tamsoje išeina iš proto. Labai keistas apsakymas ir kartais nesuvokiamas. Jei jau būčiau labai bjauri, tai prisikabinčiau prie to, jog kaip tokia civilizacija galėjo apsieiti be papildomų šviesos šaltinių, juk šešėlių niekas neatšaukė. Na, bet nesikabinant, galima išmąstyti labai įdomių interpretacijų, rasti aliuzijas ir analogijas mūsų gyvenimuose, bet čia aš to nedarysiu. Bent jau ne šiandien.
Antrasis apsakymas buvo dar keistesnis – Robert Silverberg - „Pamatyti nematomą žmogų (to See the Invisible Man). Įsivaizduokite, kad už kokį tai nusikaltimą jūs esate baudžiami nematomumu. Tas nematomumas nėra tiesioginis, paprasčiausiai visi jus ignoruoja. Jūs galite daryti ką norite, niekas jūsų nemato. Galite nueiti į moterų pirtįir sėdėti joje nebaudžiamas, tačiau reikia nepamiršti, jei jau jūs esate laikomi tuščia vieta, įpykusi moteriškė gali užpilti verdantį vandenį, nes juk ji jūsų nemato, teisingai? :D Galite taip pat eiti nemokamai į koncertus ar restoraną, tačiau jūsų niekas neaptarnaus. Tačiau jums taip pat niekas nieko nesakys, jei sumąstytumėte pasivaišinti iš kokio nors lankytojo lėkštės.. Galima suprasti, kad ši istorija man paliko neišdildomą įspūdį..
Dar vienas nesuvokiamas apsakymas „Antradienio pasaulis“ (the Sliced-Crosswise Only-On-Tuesday World), kurį sukūrė Philip Jose Farmer. Įsivaizduokite tokį pasaulį, kad gyveni tik tą savaitės dieną, kurią esi gimęs.. pavyzdžiui, gimei antradienį, tai ir gyveni tik tą savaitę, kuri yra laikoma antradieniu. Ir kai tavo savaitė baigiasi, lipo į tokį cilindrą, kuriame esi sustingdomas ir taip laikomas iki kito „antradienio“. Kiekviena atskira savaitė turi ne tik savo atskirus, bet net ir valdžią. Pirmadienio (ar dar kitų savaitės dienų) gyventojams tu esi ne gyvesnis už mirusį. Ir gal viskas būtų kaip ir nieko, kol mūsų pagrindinis veikėjas nepamato viename iš cilindrų pasakiško grožio merginą, kurią įsimyli.. ir kas gi jam belieka?
Ketvirtos istorijos autorius Robert Sheckley parašė apie „Nepaprastą ginklą“ (the Last Weapon). Jei atvirai, silpna istorija, ir gan primityvi. Dėl kažkokių priežasčių žlugo marsiečių civilizacija, tačiau po savęs paliko tikrą lobyną – gunklus, kurie yra tokie galingi, kad galima užkariauti visą pasaulį (įdomu, čia visatos ar tik galaktikos mastu? :D). Na, ir kaip priklauso, į Marsą atvyko trys skirtingi lobių ieškotojai. Kuo ten viskas baigėsi, galite pasiskaityti patys..
Pati nuobodžiausia istorija priklauso Fritz Leiber - „Nesvetingas Lankhmaras“ (I'll Met in Lankhmar). Labai neskaniai skaitėsi dėl nuobodumo ir kvailumo. Vagys apvogė vagis, prisigėrė ir nusprendė, kad reikia atkeršyti už vieno vagies merginos išniekinimą (kadangi blaiva galva tokio dalyko niekada nesugalvotum). Problema ta, kad tai padarė vagių gildija... Tai pati ilgiausia istorija, kadangi daug pilstymo iš tuščio į kiaurą, arba čia aš kažko nesupratau, nesiginu :)
Frederic Brown parašęs trumpą istoriją „Kupolas“ (the Dome) taip pat nei nustebino, nei sudomino. Tai yra pasakojimas apie mokslininką, kuris gelbėdamasis nuo atominio karo sukūrė jėgos lauką, kad apsaugotų nuo absoliučiai visko, tačiau atima galimybę sužinoti, kas darosi išoriniame pasaulyje. Ir taip žmogus vienas išgyvena trisdešimt metų. Šiaip istorija kad ir neįspūdinga, bet palieka šiek tiek peno apmąstymams.
Harry Harrison „Misionierius“ (the Streets of Askhalon) man labai patiko tiek siužetu, tiek savo pateikimu. Prisiminkime mūsų istoriją, arba tiksliau – krikščionybės istoriją. Koks vis dėlto buvo ir tebėra nėdinkingas misionierių darbas. Tai štai šioje istorijoje vieną tokį atsiunčia į planetą, kur naivūs čiabūviai visą savo egzistavimo laikotarpį gyveno be savo sukurtų dievų, tai kokiems velniams jiems reikalingas mūsų žemiškasis?Bet ne, misionierius nepasiduoda ir atlieka savo pareigą. Man tikrai labai patiko pateikta religijos interpretacija, yra vienas gan juokingas momentas, nors kažkam tai pasirodytų geriausiu atveju juodasis humoras ar iš viso graudu, na, bet aš įžvelgiau tame humorą, kažkas būtinai įžvelgs tragediją..
Na, ir rinkinį užbaigia garsusis Ray Bradbury su „Dingusiu Marso miestu“ (the Lost City of Mars). Kas man labiausiai užkliuvo, kad veikėjų charakteriai labai priminė Agatha Christie sukurtus veikėjus, kas nepasakyčiau, kad yra blogai :D Šį kartą pabūsiu bloga ir Kalėdoms gausiu anglių, kadangi ketinu papasakoti visą istoriją.

Taigi.. susirenka labai skirtingų žmonių grupė, kuri turi tam tikras silpnybes.. pavyzdžiui, viena labai graži moteris bijo pasenti, bet ji jau jaučia, kad po truputį jos grožis jau pradėjo blėsti. Na, o grupė susirinko tam, kad surastų dingusį Marso miestą. Ir deja, jie jį suranda. O suradę pražūsta dėl tos savo silpnybės.. Labai taip simboliška pateikta.. Kaip mus nugali mūsų baimės, nors galėjome sau gyventi kuo puikiausiai ir be jų, susitaikydami su neišvengiamais dalykais.
Bendrai vertinu šį rinkinį teigiamai. Pati nesitikėjau, kad man jis taip greitai susiskaitys.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Наболевшие мысли...

Japoniški kryžiažodžiai

Cinamon kinas vs. Forum Cinemas