Pranešimai

Kažkokie kosTmosai

Vaizdas
Prieš gerus kelis mėnesius supratau, jog mano galvoje yra per daug triukšmo. Ir kartais reikia pravėdinti galvą. Taip sakant, pravaikyti nevietinės kilmės tarakonus, o saviškius suvaryti į savo kambarius, kad baigtų kelti netvarką visoje galvoje. Kartais minčių išgryninimui labai gerai atsiriboti nuo visko ir visų. Nors žinau žmones, kuriems tai atrodo kažkas neįvykdomo.. ir iš karto nusikeliu į laikus, kai naktimis dirbau liūdnojo vaizdo klientų aptarnavimo specialiste. Ir dirbau absoliučiai viena. Tai buvo didžiausias šio darbo privalumas į ką dauguma kolegų visada reaguodavo su pasibaisėjimu, kai vidurnaktį didžiulėje salėje, kurioje telpa šimtai stalų, mane palikdavo vieną. - Kaip tau nebaisu? - klausdavo jie. - Aš tai negalėčiau dirbt viena/s. Nežinau. Matyt, nesu komandinis žaidėjas, tad labiausiai patikdavo dirbti esant vienai be jokio pašalinio triukšmo. Aš visada rinkausi vienatvę, jei alternatyva būdavo lieva kompanija. Taigi.. arba tik puiki kompanija, arba jokios. Perėjus…

Nurautas savaitgalis

Vaizdas
Žodžiu, jaučiu kažkokius įdomius pokyčius. Tokius vidinius. Nežinau, pastaruoju metu mane supa labai įdomūs ir nuoširdūs žmonės. Ir kažkaip užsikreti jų pavyzdžiu. Aš maniau, jog aš visada gyvenau Kempiniuko režimu, bet iš tikrųjų tai yra visai niekis palyginus su tuo, kokia buvau gal dar prieš pusmetį. Nežinau, gal išmokau vertinti tai, ką turiu ir tuo džiaugtis. Gal pajutau žodžio svorį. Kaip ironiška. Visada kartojau, kad žodis neturi jokios prasmės, kol mes patys jos jam nesuteikiam, tačiau tai veikia abiem kryptim. Bet iš kitos pusės, turbūt vis tik nesvarbu, ką sakai, o kaip. Net ir gražiausias komplimentas neužkabins, jei jis nebus nuoširdus. O kitą kartą išvadini žmogų kokia vėpla, ir tas laimingas, nes tame žodyje bendrame kontekste telpa tiek daug. Tai va, šis savaitgalis buvo labai turiningas ir keistas visomis įmanomomis prasmėmis. Buvo naujos pažįstamos / potencialios bičiulės gimtadienis plius žadėta fotosesija. Ketinau grįžti šeštadienį, grįžau sekmadienį vakare. Žodži…

Įrašas su diagnoze

Vaizdas
Kad neužknisčiau žmonių, išėjau į mišką. Baisiai karšta. Galvoju, ai, nueisiu iki šaltinio pasėdėt ir atgal, kai nusiraminsiu. Bet kuuur tau. Sutikau ežį! Jau antrą šį sezoną. Koks tai nuostabus ežys! Didelis, piktas. Galvojau jį pagauti.. bet tada galvoju, nu ir nx to reikia? Kam man jį traumuot? Tai.. negi dabar taip ir liksiu nepasidžiaugusi ežiu? Kur tau. Aš nusprendžiau su juo pasikalbėti. Kadangi manęs išsigandęs jis puškėdamas susisuko į kamuolį, atsisėdau ant samanų ir pradėjau su juo pažindintis. Prisistačiau jam, paklausiau, koks jo vardas, bet jis nepanoro prisipažinti, tai pavadinau jį Romu. Labai jau jis panašus į vienos knygos veikėją. Tai žodžiu, papasakojau jam apie tatuiruotę, net bandžiau parodyti, bet jis visai nenorėjo žiūrėt. Papasakojau apie naktinį vertimą į kurį jis kažkaip lyg suurzgė. Pasiteiravau jo, ar jam ne karšta. Jis nieko neatsakė. Nors, jei atvirai, tai galėjo būti ir mergaitė.. turbūt.. Manau, po nepilno pusvalandžio Romas nusprendė, kad aš jam nusi…

Jau mėėėnuo..

Vaizdas
Liau, liau, liau.. turėjau tokį šikniškai įdomų vertimą dėl kurio nemiegojau visą naktį. Na, pati kalta. Tikėjausi, kad eisis kaip per sviestą, o pasirodo, ten tikras minų laukas.. jau tie menininkai.. :D Tai dabar kaip ir priklauso, dėl miego trūkumo vėl esu belenakip aktyvi. Net karštis nenuramina. Bent tiek, jog nesijaučiu pikta ir niekas neerzina. Vis tik dieną pamiegojau. Numigau gal tris valandas.. o jau seilių prileidau.. buvo tikrai skanus miegas. Tai va, kas per mėnuo? O mėnuo, kaip turiu pasidarius tatuiruotę. Toks keistas jausmas. Teoriškai maniau, kad ji man jau turėtų nusibosti. Nes tai pirmas dalykas, kurį matau atsibudusi ryte ir paskutinis, kai einu miegot. Kol kas dar nesijaučiu su ja drąsiai, nors ten jau viskas seniausiai užgiję. Gana dažnai į ją spoksau, čiupinėju. Ir toks jausmas, nu kad jei stipriau patrinčiau, tai ir nusitrintų lyg būtų markeriu piešta. Ne taip seniai sapnavau, jog kažkokia nusiskalbus mano tatuiruotė. Kaip išsigandau. Žiūriu, nu tikrai. Vos vo…

Jau tas karrrršis..

Vaizdas
Sako, šiluma kaulų nelaužo. Nežinau. Kai šalta, aš jaučiuosi žymiai laimingesnė. O kai karšta, mano smegenos lydosi, o aš darausi belenkaip irzli. Per dvi dienas susiėdžiau su trim žmonėmis, o šiandien tik per plauką neapstaugiau dar dviejų. Atrodo, kad žmonės tyčia prie manęs knisasi, kažką aiškina, tarsi bandytų išvesti iš kantrybės. Na, bet suprantu, jog su tais žmonėmis viskas gerai, čia viskas tik per mane. Na, bet galiu pasidžiaugti, jog ant manęs ilgai pykti neįmanoma.. Tas karštis toks baisus dalykas. Atrodo, jau pratinausi prie jo intensyviai, nuėjau kelis šimtus km, o vis tiek kraujas fontanais varo. Šiaip nieko čia baisaus. Tik labai šlykštus skonis. Na, nedideliais kiekiais visai nieko, bet kai daugiau, tai man jau per daug sūru. Apskritai įdomus jausmas. Nei skauda, nei kažkaip nemalonu. Tik šiaip suvoki, kad tas raudonas skystis turėtų liktis viduje.. Aš žiūriu į tai metaforiškai. Apsimetu, jog tai visi mano negalavimai, negatyvai ir bjaurumai palieka mane. Kaip per kok…

Pabambėjimai..

Vaizdas
Labai keistas laikas. Dabar dar viena puskė išteka ir kviečia į mergvakarį. Nesuprantu. Šimtas metų nesimatėm, kokio velnio tie žmonės mane iš viso prisimena. O dar mergvakario programa.. o dievai, gelbėkit.. tortas pimpalo formos.. šiaudeliai pimpalo formos.. guminukai pimpalo formos.. ir net nežinau, kas mane šioje situacijoje žlugdo labiau - pošlumas ar banalybė. Nors realiai, tai čia vienas ir tas pats. Nu rimtai, kam gali atrodyti šitai fun? Nu, suprantu, septintoje klasėje gal.. nu ok.. pabūsiu gera - 12 klasėje irgi.. bet ir tai tik dėl to, jog tai yra kvailystė.. Taip norisi, kad tų žmonių gyvenimas nebūtų toks banaliai nuspėjamas. Toks.. nu.. kai žinai, kad dar nespėjus prasidėti medaus mėnesiui, abu paskęs toje banalioje rutinoje. Ir čia tas momentas, kai vis svarstau, kas tuos žmones sieja. Vienos merginos pavyzdžio įkvėpta pasidariau sau grynai buką buką "pasimatymų" maratoną. Kaip ir tikėjausi, nieko ten įdomaus nebuvo. Niekada tokie susitikimai nepasiteisina. …

Oi, jau tie rašykai..

Vaizdas
Žodžiu, savo kūrybos niekur nepublikuoju. Jo, esu iš tų rašančių žmonių, kurie rašo tik dėl proceso. Yra tokių, kurie sako: "Nesąąąąąmonė, visi mes norime, kad mus skaitytų". Na, taip, sutinku, aš nieko prieš, jei kas nors skaitytų mano kūrybą, tačiau man tai nėra būtina. Ir tai, kad tiek laiko rašau šį niekam nereikalingą blogą tik tą ir įrodo. Kitas normalus žmogus jau seniai jį būtų metą, o aš esu tiesiog pati sau faina grafomanė. Kaip ir visi daugiau ar mažiau normalūs rašantys ir internetu besinaudojantys žmonės, taip ir aš žinojau, jog yra toks rasyk.lt. Buvau užsireginusi baisiai seniai, bet nežinau.. turbūt ir tada nejaučiau kažkokio poreikio skelbti savo kūrybą kažkur, užmečiau šį reikalą. Bet pastaruoju metu pradėjau ten lankytis ir skaityti kitų darbus. Didžiausias kosmosas yra tiek kūrėjai, tiek komentatoriai. Komentatoriai gal net labiau. Kažkoks narkomano sapnas. Kadangi Dilgėlė ten jau konkreti veteranė, tai biškį paaiškino, kaip ten ir kas veikia. Na, kiek t…